Kasdieniai namų ruošos darbai ir vaikų pagalba juos atliekant – kiekvienoje šeimoje aktualus dalykas. Vieni vaikai nori ir padeda, kiti nenori ir nepadeda. Tėvai su tuo kariauja, pyksta, liepia, moka už atliekamus darbus ir t.t. ir t.t.
O iš tiesų susitarti su vaikais visai nesunku! Tam yra kelios paprastos taisyklės.
Pirmąją taisyklę pasakoti pradedame pavyzdžiu – štai vakar vakaro mūsų namų istorija.
Ruošiamės vakarieniauti, maistas jau beveik paruoštas. Kviečiu kompaniją padengti stalą (piliečiams beveik 8 m. ir 2 m.), mažoji striksi, didysis piktinasi kodėl viską namuose jam vienam visada tenka daryti.
Sakau mažajai:
– Padėk visiems šakutes.
Atidaro stalčių, stiebiasi, renka šakutes. Brolis čiumpa jai iš rankų, nes ir jis nori visiems šakutes nunešti (prisiminkime, kad ką tik piktinosi)! Tyliu, jie kažkaip pasidalina ir neša abu. Brolis gudresnis, čiumpa padėkliukus, nuneša žaislus nuo pietų stalo, dėlioja padėkliukus. Vėl susipykimas bedėliojant šakutes kiekvienam valgytojui ant padėkliuko. Uf. Išdėliojo.
Vakarienė jau visai baigia virti. Tėčio dar nėra. Vaikai alkani. Didysis medituoja prie laikrodžio. Mažoji lipa į savo kėdutę, bandau tartis, kad dar neliptų, atsibos ten sėdėti, valgysim juk tik tada kai tėtis sugrįš. Neklauso. Ištraukiu lėkštes. Keliu damą iš kėdutės ir prašau jas išdėlioti.
Kone kūliais atlekia didysis, čiumpa dėlioti lėkštes. Bandau tartis, kad leistų sesei, nes ji maža, jai sunku laukti, ji dar nesupranta, kad jau tuoj valgysim ir t.t. Nepadeda. Pasipiktinimas begalinis:
– Kodėl viską tik Barbora gali daryti? Ir aš noriu tau padėti!
(Prieš 10 – 15 min., skandalas buvo dėl to, kad jam vienam visada tenka viską daryti).
Tyliu. Jie vėl susitaria ir jungtinės pajėgos taikiai gabena lėkštes ant stalo.
Ši istorija kuo puikiausiai iliustruoja vieną iš „triukų” padėsiančių nesunkiai susitarti su vaikais dėl pagalbos atliekant namų ruošos darbus.
1. Kiekvienas šeimos narys privalo turėti jam priskirtus namų ruošos darbus. Arba kiekvienas šeimos narys privalo tiesiog prisidėti prie namų ruošos.
Mums, suaugusiems, ir taip akivaizdu, kad mes prisidedam prie namų ruošos. Su kaupu prisidedam! Mums taip pat akivaizdu, kad iš kiekvieno savo vaiko tikimės / reikalaujame prisidėti.
Bet:
– Ar tikrai mes to tikimės iš kiekvieno šeimos nario? Ar tikimės iš metinuko?
– Ar vaikams akivaizdu ir aišku, kad namų ruošos darbus atlieka kiekvienas šeimos narys?
Šie du punktai labai svarbūs! LABAI LABAI LABAI SVARBŪS!
Vaikų norą ir entuziazmą padėti namuose stipriai įtakoja tai, ar tikrai kiekvienas šeimos narys prisideda ir tai, ar jie žino bei supranta, kad kiekvienas šeimos narys prisideda.
Apie šiuos dalykus kalbėti ir aiškinti reikėtų ne tada, kai mums reikia pagalbos ir vaikas atsisako padėti. Apie namus ir namų ruošą kalbėti derėtų tiesiog natūraliai, tuo metu, kai situacija visiškai neutrali.
Vaikams svarbu aiškiai įvardinti, kad čia mūsų namai, kad mes visi čia svarbūs ir visi kuriame bei saugome šiuos namus. Svarbu labai konkrečiai ir aiškiai papasakoti kiekvienam vaikui apie tai, kokius darbus nuolat atlieka mama, kokius tėtis, o kokius vaikai.
Normalu, kad mažiesiems atrodo, jog iš jų nuolat kažko tikimasi ar reikalaujama. Jie mano, kad tik jie vieni privalo nuolat ir sunkiai dirbti 🙂
Jei piliečiai jau moka skaityti, galima kartu su jais padaryti namų ruošos darbų sąrašą ir sužymėti kuris šeimos narys, kurį darbą atlieka. Bus aiškūs ir akivaizdūs nudirbami kiekiai.
Pamatę štai taip juodu ant balto viską išklotą, vaikai dažniausiai susimąsto ir sau prisiskiria papildomų darbų, arba paprašo jiems priskirti kažką sunkesnio ir atsakingesnio.
2. Būtina aiškiai parodyti, jog vaiko atliekami darbai svarbūs bei vertingi.
Reguliariai, tvarkingai ir drausmingai atliekami namų ruošos darbai didina / augina
vaiko savivertę. Kai komunikuojame, kad vaikas savo indėliu ir darbu sukuria
gerovę kitam, jis tikrąją tų žodžių prasme jaučiasi naudingas bei reikalingas
šiame pasaulyje. O tai ne mažiau svarbu už jautimąsi mylimu.
– Wendy Mogel –
Niekam (na beveik niekam) nepatinka valyti dulkes, siurbti, plauti indus, šviesti vonią ir t.t., bet mes visi čia gyvename ir mes visi vienas kitam gražią aplinką kuriame. Kuriame ne todėl, kad privalome ir ne todėl, kad kažkas liepia ar verčia – grožį, gėrį ir jaukumą kitam kuriame todėl, kad mylime. Todėl, kad norime savo ir kito kasdienybę padaryti gražesne.
Jausmas, kad esi labai paprastai, „bukai”, tiesmukai reikalingas, nes atlieki tam tikrus darbus – būtinas kiekvienam žmogui! Tenka sutikti daug suaugusių, kurie nori mesti darbą ir imtis kažko prasmingo, kažko, kas kurtų vertę, nuo ko kitam būtų gera. Bet visai nereikia važiuoti gelbėti vaikų Afrikoje (reikia vaikus gelbėti, bet ne tai priverčia žmogų jaustis svarbiu), tam, kad pasijaustum svarbus, pakanka, jog kažkas kitas tą pasakytų ir aiškiai įvardintų.
Argi sunku įėjus į sutvarkytą kambarį išskleisti rankas ir suktis ratu? Taip gera, erdvu, šviesu, malonu kvėpuoti, nėra už ko užkliūti ir pargriūti!
Yra daugybė būdų kaip parodyti dėkingumą ir kaip pademonstruoti kokį gerumą savo darbu vaikas sukūrė.
3. Aiškiai parodyti vaikui kas iš to, kad jis padirbėjo.
– Ir mama kartu su visa šeima galėjo vakare išeiti pasivaikščioti.
– Visi spėjo susirinkti ir pažaisti stalo žaidimą.
– Tėtis į dušą nuėjo prieš atsigulant vaikams, po to galės paskaityti knygą.
– Liko laiko dar vienai pasakai.
– Aš (mama / tėtis) jaučiuosi savo vaikui svarbus, nes sulaukiu pagalbos.
– Susitvarkėme savaitės dienų vakarais, o šeštadienį su dviračiais lekiam į mišką, bus piknikas. Arba važiuojam žaisti boulingo.
– …
– …
Kiekviena šeima tikrai gali rasti savo „kas iš to”, kad vaikas padirbėjo.
Laukite tęsinio…
O tuo tarpu darbščiai ir entuziastingai nusiteikusių pagalbininkų linkime!
P.S. Mūsų patarimas – jokiu būdu nepirkti iš vaiko namų ruošos darbų atlikimo. Nepirkti nei pinigais, nei saldainiais, nei saulutėmis. Apie tai išsamiau kitoje šio straipsnio dalyje.