Šis straipsnis yra antroji straipsnio „Mano vaikas noriai padeda namuose! Kaip to pasiekti? (I)” dalis.
Šį kartą pakalbėkime apie tai, kad tėvai gana dažnai namų ruošą vaikams „pateikia” kaip bausmę, prievartą, nemalonų, bet būtiną atlikti dalyką, užuot kaip didžiulę dovaną įteikę vaikui galimybę būti pilnaverčiu šeimos nariu, kuris prisideda kuriant bendrą gerovę.
Tiesa yra tokia, kad labai dažnai namų ruošos darbus vaikams priskiriam pykčio momentu. Na, kai esame pervargę, nebespėjame susitvarkyti patys, visai nebeturime jėgų ir pan. Tuo momentu rėkte išrėkiam, kad vaikas nedėkingas, tinginys, nepadeda, neprisideda ir nuo šiol jis namie turės darbų bei atsakomybių.
Štai taip labai paprastai namų ruoša tampa bausme. O ar yra tokių, kurie noriai ir entuziastingai atlieka bausmę jos nevengdami? 🙂
Kitas įdomus momentas yra tas, kad net teisingai priskyrę vaikui namų ruošos darbus, į viską žiūrime pro pirštus bei atlaidžiai iki to momento kol pervargstame, išsenkame ir vėl nevilties momentu kone rėkte išrėkiame ar bent jau išburbame vaikui, kad jis nevykdo priskirtų atsakomybių, pamiršta turįs darbų, mums vieniems tenka namų ruoša, o vaikas veltėdis niekuo nesirūpina ir niekaip nepadeda. „Nuo šiol bus kitaip! Pamatysi, ką reiškia dirbti ir atsakomybių turėti!” – maždaug taip baigiam savo piktą pasisakymą.
Kada ir kaip būtų tinkama priskirti vaikui atsakomybes?
Tą daryti derėtų ramiu, neutraliu momentu. Vaikui tiesiog labai paprastai ir normaliai paaiškinama:
– Kad jis yra pilnateisis šeimos narys. Jis mylimas, gerbiamas, į jo norus bei nuomonę atsižvelgiama, jis dalyvauja priimant sprendimus ir t.t. (taip turėtų būti).
– Namai yra visų bendra erdvė. Visi naudojasi namų privalumais, visi dalinasi namų rūpesčiais. Apie tai, kokio amžiaus ir kas tie visi rašėme pirmoje straipsnio dalyje.
– Visų pareiga ir laimė kurti namus, jais rūpintis. Bet kuriam vienam šeimos nariui tą padaryti būtų be galo sunku, jis pavargtų, išsektų, nebeturėtų jėgų. Bet mes visi gyvenam, visi džiaugiamės ir rūpinamės visi. Tu, vaike, esi didelis, protingas, atsakingas, esi pilnateisis, todėl taip, kaip visi, pilnai gali namais rūpintis.
Vaikams šis momentas patinka. Tokia namų ruoša nėra bausmė ar prievolė. Tokia namų ruoša tampa laime būtų komandos, bendruomenės, šeimos dalimi. Vaikas jaustis, kad čia esti visomis sąlygomis priimtas.
Neverta iš vaiko tikėtis, nuoširdaus, nuoseklaus ir pasikartojančio priskirtų darbų atlikimo jei patys to nedarome. Jei namais rūpinamės bet kada, bet kaip, pripuldami, pribėgdami, kai turime laisvą minutę – lygiai taip darys ir mūsų vaikais. Ir jau tikrai ta laisva minutė jo dienotvarkėje bus ne tada, kai norisi mums.
Todėl svarbu, ypač pradžioje pratinantis atlikti darbus, laikytis rutinos ir grafiko. Tvarkomės šeštadienį? Pirmadienio vakarą? Kas dieną po pusvalandį? Norint, kad vaikas noriai dalyvautų, būtina ruošos darbams įvesti savotišką grafiką / rutiną. Deja, grafiko laikytis teks ir mums 🙂 Pasikartosiu, jei mes tvarkomės tada, kai yra tam nuotaika, taip darys ir vaikai. Nebūdami nuoseklūs niekaip iš vaikų neišsireikalausim nuoseklumo.
Ir pabaigai dar vienas svarbus dalykas. Labai svarbus.
Už namų ruošą vaikams neturėtų būti atlyginama piniginiu ar kitokiu užmokesčiu.
Ar moka jie nuomą už gyvenimą šiuose namuose? – Ne?
Ar mama ir tėtis gauna užmokestį už kasdienius / kassavaitinius, na už tuos einamuosius, būtinuosius darbus namuose ir aplink namus? – Ne.
Ar kas nors iš vis turėtų mums mokėti už tai, kad pasirūpintume savo pačių aplinka? – Ne.
Namų ruoša yra natūralus dalykas, kurį atlieka kiekvienas žmogus. Ir nei vienam žmogui už tai nėra mokama. Mūsų vaikai yra žmonės. Susitikimus su tėvais visuomet pradedame nuo to, kad didžioji dalis problemų su vaikais kyla todėl, kad mes juos vienaip ar kitaip išskiriame iš normalių tikrų žmonių tarpo. Vaikai yra maži, bet jie lygiai tokie patys žmonės, kaip ir mes.
O ir šiaip, jei tariam, kad už namų ruošą vaikams reikėtų mokėti, tai iki kelių metų tą reikėtų daryti? Kaip paskui paaiškinti, kad 10 metų siurbęs už atlyginimą, nuo šiol turės siurbti už dyką? Kur šiuo atveju dingsta meilė ir natūralus noras padėti brangiems žmonėms tiesiog iš rūpesčio, noro pasitarnauti kitam be jokių savanaudiškų materialių paskatų.
Arba. Jei siurbiama už pinigus, kaip mes paprašysime be užmokesčio dulkes nuvalyti?
O jei išsiurbs nepakankamai gerai, sumokėsime ne visą sutartą sumą?
Daug visko komplikuojasi jei nusprendžiame namų ruošą iš vaikų pirkti.
Dauguma suaugusiųjų mokymų apie sėkmingą karjerą, pardavimus ir t.t. moko, jog sekasi tiems, kurie viską atlieka bent 110 proc., t.y. visuomet nuo savęs prideda kažką papildomo, nemokamo, kažką, kas būtų gerai kitiems, bet man neduotų jokios naudos. Įpratęs be pinigų nieko nedaryti vaikas užaugęs taip pat nei piršto nepajudins papildomai. Tikrai nepajudins. Vadinasi jam bus sunkiau užsitarnauti aplinkinių meilę bei pasitikėjimą.
Ar vaikui reikia sukurti galimybes užsidirbti? Taip! Taip! Taip! Tai atskira be galo aktuali tema. Bet namų ruoša nėra tai, už ką vaikui galima ir reikia sumokėti.
Dirbti iš širdies vardan savo ir kitų gerovės linkime!