Sako, kad maždaug iki 4-5 metų vaikai nemeluoja, t.y. nemoka meluoti, o vėliau to išmoksta. Įgudusiais meluotojais tampa ne visi, bet pabando didžioji dauguma. Juokingiausia, jog kartais jie žiūri į akis, meluoja, o tiesa pūpso vidury kambario. Pvz.: Klausiame:
– „Ar susitvarkei žaislus?” ir gauname atsakymą „Taip!”, nuėjus pasižiūrėti paaiškėja, kad žaislai tebesimėto kur papuolė, na, geriausiu atveju į kampą ar po lova sustumti.
– „Ar paruošei pamokas?”, o vaikas grįžęs po treniruotės, pavalgęs, pasižiūrėjęs TV, net nebuvęs savo kambaryje kai jo kuprinė tebepūpso koridoriuje, atsako „Taip!”.
Ką tokiu atveju daryti? Kaip reaguoti? Kaip užtikrinti, kad pabandęs meluoti vaikas netaps įgudusiu meluotoju?
„Pagavus” vaiką meluojant mums, tėvams, pirmiausia norisi paskirti bausmę ir pravesti išsamią paskaitą apie melavimą bei jo pasekmes, o dažnai ir balsas kažkaip ima ir tarytum savaime pakyla. Tokiu atveju supykstame kaip reikiant! Deja, bausmės, pamokslai ir balso kėlimas situaciją ne pataiso, bet pablogina. Savo veiksmais siekiame, jog vaikas ateityje nebemeluotų, bet vietoj to užtikriname, kad jis meluos vėl ir vėl.
Gera žinia – yra galimybių melavimui užkirsti kelią!
1. Nusiraminti. Nebarti. Nebausti. Skamba absurdiškai, bet… Vaikas meluoja nes…žino, jog padarė kažką, kas neatitinka tėvų lūkesčių ir už ką bus baramasi ir paskiriama bausmė. Vaikas bijo, kad jam susimovus barsitės, o jam pamelavus (t.y. susimovus) Jūs jo baimes patvirtinate – baratės. Vadinasi baimės pagrįstos ir tam, kad išvengti tėvų barimosi reikia tobulinti melavimo įgūdžiu taip, jog tėvai nesuprastų kada jiems meluojama. Savotiškas užburtas ratas. Bet tiesa yra ta, jog bardami ir bausdami meluojantį vaiką mes pilame žibalą ant degančios ugnies ir skatiname lauželį įsidegti iki laaaužooo.
2. Neskatinti meluoti. Aha – neskatinti meluoti 🙂 Jei akivaizdžiai žinomas atsakymas į klausimą, o tas klausimas vaikui yra nemalonus, geriau net neklausti, t.y. neformuluoti klausimo taip, kad būtų galimybė pameluoti. Kaip tai atrodo realybėje? Pvz.:
– Jei net iš virtuvės matosi, kad vaiko kambarys nesutvarkytas, kam klausti „Ar susitvarkei kambarį?”. Taip klausiant vaikui sukuriama pagunda sumeluoti. Šiuo atveju galima naudoti „Kai – tada” metodiką.
– Jei tikrai žinome, jog namų darbų vaikas dar neparuošė, galima tiesiog paklausti „Kokie tavo planai dėl namų darbų?”. Tokiu atveju vaikas galvoja apie planą kaip paruošti namų darbus, atsakomybė ir apsisprendimas yra jo, o ne apie nemalonų, žeminantį ir pasipriešinimą sukeliantį pasiteisinimą, ar jei tėvai būtų užsipuolę dėl vis dar nepadarytų namų darbų arba paklausę „Ar namų darbai padaryti?”.
3. Klausti užuot kaltinus. „Prigavus” vaiką meluojant pirmiausia turėtume sau patiems užduoti klausimą „Kodėl?”, t.y. reikėtų stabtelti ir pabandysi suprasti kodėl vaikas jaučiasi negalintis būti su mumis atviras. Supratus „Kodėl” galima ieškoti būdų kaip paskatinti vaiką sakyti tiesą. Kaltindami ir teisdami situaciją tik bloginame. Reakcija į melą galėtų būti, kad ir tokia: „Sakai? Man ši istorija skamba kaip pasakėlė – melagėlė. Kas tavo širdelėje neramu, ką nedrąsu pasisakyti? Eikš, gražiai pasikalbam.”. Žinoma, vaikus išdrįsus ir pasisakius ką prisidirbo nereikėtų jo dėl to užsipulti. Apie tai, kaip ir kodėl nebarti, esame rašę „Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų jau paauglys ar suaugęs vaikas.”.
4. Pagirti už teisybę. Vaikui išdrįsus prisipažinti prasižengus ar kažką prisidirbus, galime pasakyti kažką tokio: „Didžiuojuosi, kad pasakei tiesą, ir prisiimi atsakomybę, turėjo būti nelengva susikaupti ir išdrįsti. Kaip manai, kaip galėtume tavo problemą / situaciją spręsti?”.
5. Susikoncentruoti į „ką daryti kitaip”. Vaikui prasižengus ar neteisingai kažką padarius nereikėtų jo barti ir bausti (taip sukuriame baimę, kuri skatina meluoti), bus daug paprasčiau jei į viską žiūrėsime su požiūriu „Vaikui tiesiog reikia daugiau treniruotis kaip tinkamai elgtis”. Jei atsitikus barimo ir bausmės vertai situacijai tėvams pavyksta išlikti ramiems, vaikai ir patys supranta „prisidirbę” + atidžiai didelėm išpūstom akim klauso tėvų pamokymų. Čia jau galima paberti patarimų kaip elgtis kitą kartą susiklosčius tokiai pačiai situacijai, o jei yra nukentėjusių, atitaisyti padarytą žalą.
6. Pasakyti, kad myli 🙂 Tegu vaikai žino ir jaučia – jie mylimi besąlygiškai. Net tada, kai prisidirba ar pridaro klaidų. Taip jie jausis saugiai ir galės būti atviri, t.y. nemeluoti. Kartais tenka išgirsti kaip vaikui prasižengus tėvai jam tiesiog pasako „Jeigu tu šitaip, aš tavęs nemylėsiu.” arba „Man tokio vaiko nereikia.” (suprask taip blogai besielgiančio). Būtina pabrėžti, kad blogas elgesys nepageidautinas ir nebus toleruojamas ar skatinamas, bet blogas elgesys neturi jokios įtakos meilės stiprumui ir didumui.
7. Stebėti save. Vaikai labiausiai mokosi kopijuodami tėvų elgesį. Apie tėvų melą vaikams rašėme „Kaip dažnai meluojate savo vaikams?”. Be to, verta ramiai ir atvirai patiems sau pagalvoti kaip dažnai vaikas mato savo tėvus meluojančius, pvz.:
– Savo tėvams, vaiko seneliams. Juk pasitaiko kažką pameluoti ar tiesos nedasakyti kalbant su savo tėvais telefonu.
– Draugams. Kai tingime ar nenorime susitikti / padėti kartais sugalvojame kokią istoriją, kad gražiai pasiteisinti ir išsisukti.
– Sutuoktiniui, jog nespėjote pagaminti vakarienės, nors tiesiog žiūrėjote TV ir nenorėjote jos gaminti.
– …
– …
Vieniems kitų pasitikėjimą užsitarnauti užtruks tikrai ne dieną ir ne dvi, bet stengtis ir dirbti, kad tas visapusiškas pasitikėjimas atsirastų tikrai verta 🙂 Be to, gebėjimas sąžiningai, pakelta galva prisiimti atsakomybę už savo veiksmus pasitarnaus kai vaikas jau bus suaugęs.
Kita vertus, jei namuose gyvena įgudęs ir užkietėjęs melagėlis, kurio šie patarimai visiškai neveikia, arba, dar blogiau, jei vaikas meluoja tam, jog įskaudintų kitus (pvz.: melagingai / išgalvotai skundžia ar suverčia savo kaltę kitam), gali prireikti specialisto konsultacijos (mes apie tai nekonsultuojame..ne ne 🙂 )
Teisybės ir pasitikėjimo vieniems kitais!