Yra pasaulyje dalykų, kuriuos galima atlikti kūrybiškai keliais būdais, o yra tokių, kuriuos tiesiog darai taip, kaip reikia ir nekuri nieko naujo. Kalbame apie techniką: laikyti šaukštą ir šakutę, laikyti pieštuką, valyti dantis, raktu rakinti duris, užsirišti batus, užsisegti užtrauktuką, važiuoti dviračiu, lipti kopėčiomis, atskirti kuri maikutės pusė yra priekis, o kuri galas ir t.t. ir t.t.
Auginant vaiką kas dieną susiduriame su dalykais, kuriuos privalu išmokyti atlikti taip, kaip reikia. Bet kaip „taisyti“, t.y. kreipti tinkama linkme, vaiko elgesį, kad jis nesijaustų įžeistas, engiamas, nevertinamas, kad juo nepasitikima, kad pats negali…žodžiu taip, kad vaikas pastabas ir pamokymus priimtų geranoriškai ir noriai, užuot jautęsis, kad jam „knisa smegenis“ ir pradėjęs bijoti tėvų?
Kai vaikas mažas ir nežino daugybės dalykų, kartais atrodo, kad kiekviename jo žingsnyje tik ir sakai ką ir kaip daryti. Kai paauga ir dėl to, kad yra vis dar vaikas ir jam „dzin“, tam tikrus dalykus tebedaro netinkamai, pvz. šaukštą laiko kaip laukinis pirmą kartą tokį daiktą į rankas gavęs, imi jau piktokai priminti šimtastūkstantąjį kartą, kad reikia daryti taip, kaip reikia, o kaip nereikia daryti nereikia.
Net jeigu veiksmų pataisymą komunikuojam teigiamais sakiniais bei aiškiai sakome ką ir kaip reikia daryti nenaudodami neigiamų žodžių, tai vis tiek yra pataisymai (apie tai esame rašę „Kaip tinkamai pasakyti ko (ne)galima daryti?”). Vaikui vis tiek galiausiai ateina mintis, kad jis nepakankamai geras, gabus, kad gal niekada neišmoks tam tikrų dalykų. Pasitaiko ir taip, kad nustoja bandyti, nes nebetiki, kad pavyks. Jei jautresnis vaikas taip atsitinka labai greit, regis kelis kartus kažką pasakei, o jau sėdi nelaimingas, nes „niekada gyvenime jam nebepavyks”.
Iš tokios situacijos radome labai atsitiktinį sprendimą. Tiesiog pasakiau vaikui, kad kai mokiausi važiuoti snieglente ir ranką, ir koją buvau susilaužiusi, teko nečiuožt iki kitos žiemos, o kai atėjo kita žiema vėl čiuožiau ir išmokau. Negalėjo patikėti, kad man nepavyko iš pirmo karto! Rimtai! Vaikams atrodo, kad suaugusiems viskas pavyksta iš pirmo karto. Juk jie nemato kaip mes mokomės ir kaip mums nepavyksta ir tenka bandyti iš naujo.
Todėl tam, kad vaikas jaustųsi gerai kai jį pamokome, dera rasti pavyzdžių, kurie demonstruotų, jog visi pasaulio žmonės mokosi:
– Rodykite vaikui filmukus, kur nufilmuotas jis pats besimokantis vaikščioti, kai griūna – stoja, griūna – stoja. Pabrėžkite, kad va nemokėjo, bandė laikėsi jums už rankos ir išmoko.
– Pasakokite kaip vaikas šveplavo, kaip vadino vienus ar kitus daiktus iki kol išmoko. Klausė jūsų, bandė sakyti daug kartų ir išmoko!
– Parodykite savo pačių „mokslus“, gal yra nufilmuota kaip griūnate ir vėl bandote? Gal turite išsaugoję savo sąsiuvinius, kur mokytojos ištaisytos klaidos.
– Krepšinio čempionatas. Rodykite kaip suaugę dideli 2 m. dėdės mokosi specialioje stovykloje, kaip per varžybų minutės pertraukėlę susirinkę klauso trenerio kaip teisingai daryti.
– Gal vaikas lanko kokį būrelį, kuriame yra treneris – mokytojas ir ten yra tarsi natūralu ir normalu, kad jis taiso klaidas. Lygiai taip normalu, kad tėvai taiso klaidas dalykų, kuriuos vaikai mokosi namie.
– Gal tėčiui nepavyko vonios pačiam pataisyti, gal teko meistrą kviesti?
Žodžiu, labai paprastai, tiesiog rekomenduojame prisijaukinti mintį, kad iš pradžių nemoka visi, tam, jog išmokti privalu klausyti patarimų ir mokytis. Mokosi visi ir visiems būna, jog iš pirmo karto neišeina, visiems reikalingi mokytojai, treneriai ir patarėjai.
Protinga yra paprašyti pagalbos ir patarimo kai tiksliai nežinai kaip reikia daryti ir nori išmokti. Nelabai protinga yra nepriimti pagalbos ir likti neišmokusiam.
Žinoma, tėvams privalu nepamiršti, kad būtinai išmokyti reikia tuos dalykus, kurie daromi vienu vieninteliu būdu, kurį pačiam vaikui sunku atrasti bandymo būdu (pvz.: kaip tinkamai laikyti stalo įrankius ar žirkles, kaip užsirišti batus ar užsegti užtrauktuką, kaip atidaryti langą). kitais atvejais ne mažiau už pagalbą ir išmokymą svarbu leisti „susimauti” – apie tai esame rašę „Padėti vaikui ar leisti „susimauti“?”.
Tad apsišarvuojam kantrybe, pabandom susidėlioti mokslus į dvi lentynas: vieni eksperimentuojant, „susimaunant” ir vėl eksperimentuojant, o kiti – reikia daryti taip, kaip reikia.
Linkime išmokti, t.y. prisiminti, greit!
P.S. Mūsų sūnus puikiai, t.y. tinkamai stalo įrankius moka laikyti tik tuomet kai pamato tėvų žvilgsnį į ranką su šaukštu įbestą. Greit pasitaiso ir po 2 min. vėl laiko kaip laukinis… Bet nepyksta kai primenam 🙂