Mokytojo ar žodžių iš šalies teigiamas efektas.

Turbūt visiems tėvams yra tekę susidurti su situacija kai vaikas kitų klauso, o tėvų ne. Kai žmonės sako, kad vaikas puikus, fantastiškas, tobulas, o mes, tėvai, tik linktelim galvą – „Nieko Jūs nežinot kaip yra iš tikro.”.

Turbūt nors akimirką nuoširdžiai pagalvoję apie save, taip pat pastebėtume, kad prie kitų esame kažkokie geresni, nuolaidesni, mandagesni, taktiškesni, labiau linkę padėkoti, atsižvelgti, išklausyti, prisitaikyti, labiau galvojame ką sakyti, kaip atrodyti, o ko geriau nerodyti ir t.t. Tuo tarpu namuose nusimetame visas tobulumo, taktiškumo ir gerumo kaukes ir esame tokie, kokie esame: pavargę, išsekę, nusikalę, norintys laiko sau, neturintys ūpo cackintis, bekonkuruojantys dėl įtakos z0nų ir t.t.

Žinoma, namie esame ir patys geriausi, kokie begalime būti! Bet namuose ne visada prisimenam padėkoti, daugybę dalykų laikom savaime suprantamais…

Ilga įžanga, ir viskas ne apie tai 🙂 Šįkart apie tai, kaip vaiko gerumą ir paklusnumą už namų slenksčio panaudoti gerumui namuose.

Šį mokymo / ugdymo metodą atradome netikėtai. Jis, galima sakyti, natūraliai mums atsitiko ir kartais labai pasitarnauja.

Pirmą kartą tai, kad vaikas būdamas ne su tėvais elgiasi kitaip, pastebėjome kai mūsų dičkiui buvo kokie 2 m. Jis buvo geras vaikas su minimaliais  neklusnumais tik ypatingai kosmosiškai nevalgus (kalbame apie tą siaubingą vedantį iš proto ir pravirkdantį nevalgumą).

Taigi, būdamas pas senelius jis valgydavo gerokai daugiau nei namuose. Be to, seneliams jis būdavo labiau sukalbamas. Mums atvažiavus pasiimti tapdavo kitoks. Seneliai sakydavo – „Kitas vaikas.”. Žinoma, galima įsižeisti, bet galima ir pagalvoti, jog vaikas prie tėvų atsipalaiduoja ir būna toks, koks yra. Specialiai nesistengia, netaiko, nestebi, ne tiek atsižvelgia ir t.t. Tiesiog pateko pas tėvus ir viskas – tarsi nuogas.

Dar vienas momentas yra tas, jog net patys mažiausi vaikai stengiasi atsiskirti nuo tėvų, nenori gyventi tėvų liepiami ir kontroliuojami todėl gavę tiesioginį tėvų prašymą ar lūkestį kažką daryti jie to nedaro „specialiai”. Na nekuria jie specialaus darymo atvirkščiai plano, bet iš pasąmonės iškyla pasipriešinimas ir noras būti nepriklausomu.

Antrasis ryškesnis kartas, kai susidūrėme su „Žodžių iš šalies efektu” buvo dičkiui esant 6 m. Mums į rankas papuolė knyga „Prancūzų vaikai valgo viską”. Ir ji labai padėjo! Ji išgelbėjo mūsų sūnų nuo išsekimo nuo bado! 🙂 Ir visai ne todėl, kad taikėme joje aprašytas vaikų maitinimo metodikas. Viskas buvo daugiau nei paprasta.

Skaitau knygą, ant jos viršelio vaikai su maistu. Padedu ant valgomojo stalo. Sūnus klausia:
– Ką čia skaitai?
– Knygą, kurioje parašyta, kad vaikai turėtų valgyti viską. – Atsakau.
Mąsto. Pavarto knygą. Pasukinėja.
– Rimtai? Vaikai valgo viską? Negali būti!
– Gali. Pasirodo Prancūzijoje ir daug kur kitur vaikai valgo visiškai viską. Čia rašo ką mamoms reikia daryti, kad ir jų vaikai valgytų viską.
– Ką reikia daryti? – Klausia toks truputį išsigandęs 😀
– Rašo, kad reikia pagaminti, pakviesti prie stalo, padėti lėkštę su maistu ir vaikas turi pats valgyti. Viską.
– O jeigu nemėgsta vaikas arba jam neskanu?
– Taip nebūna. Jeigu dar nepažįsta maisto ir dar nepamėgo tai paragauja bent vieną normalų didelį kąsnį. Po kurio laiko vėl paragauja kąsnį ar du. Po to pripranta prie to maisto skonio ir pamėgsta. Rašo, kad reikia vis duoti ir duoti vaikui ragauti tol, kol pamėgs.

Sulig šiuo pokalbiu valgymo padėtis mūsų namuose pasikeitė iš esmės. Ne, nepradėjo nuo rytojaus visko valgyti, bet ragavo ir priprato.

Nuo savęs kaip mama ir tėtis (gražiuoju, piktuoju, derybomis, paskatinimas…) kalbėjome tūkstančius kartų, o vaikas viens du ir pakluso knygoje parašytai informacijai.

Trečias kartas, kai labai ryškiai suveikė šis efektas atsitiko šiemet kalnuose. Slidinėjome pernai, pilietis puikiai čiuožė visokiausiomis trasomis, tad šiemet net nesvarstydami pirmam nusileidimui užsikėlėme „ant mėlynos”. Ir…skandalas: „Bijau, nukrisiu, nemoku, nečiuošiu, lipsiu pėstute, namo važiuosiu ir t.t. ir t.t.” Kuo labiau bandai tartis raminti, aiškinti, priminti, tuo blogiau. Visa laimė, kad pro šalį čiuožė draugai. Kitam žmogui kalbant bei sakant patarimus jis klausė. Tik bandom čiuožt – vėl tas pats. Teko patiems čiuožti atskirai, o savo verkiantį vaiką palikti draugams. Laukiam už posūkio. Atčiuožia. Jau moka. Mes susitarti bandėme gal valandą, žmogus iš šalies tą padarė per 5 minutes.

Ketvirtas atvejis. Jis mokosi skaityti knygas ir vis dar pamiršta sakinio gale nuleisti balsą. Sakau: „Ką mokytoja sakė apie tašką?”. Nes jei pasakau „Dėk taškus.” ar „Kur taškas?”, t.y.sakau tą pačią mintį tik nuo savęs, o ne nuo mokytojos, gaunu atsakymą „Man ir taip gerai” arba „Man neišeina.”.

Remiantis šia patirtimi mūsų pokalbiuose su vaikais atsirado tokios frazės:
– Su močiute sutarei…
– Knygoje rašo…
– Mokytoja uždavė…
– Per TV rodė…
– Mokslininkai išsiaiškino…
– …
– …

Yra patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi”. Galiausiai ar būtinai reikia tuo pranašu būti? Ar būtinai reikia garbės ir susireikšminimo informaciją bei užduotis savo vaikui nuo savęs perduoti?

Taip jau yra, kad vaikai ir tėvai dažnai savotiškai „kariauja” dėl to, kieno nuomonė tvirtesnė, kieno žodis galutinis, kas geriau išsiderės / susitars ir pan. Vaikams būdingas poreikis eiti kitu keliu, nei liepia ar pataria tėvai. Todėl štai taip tarsi iš šalies pateikiant faktus, informaciją bei reikalavimus, lieka mažesnė tikimybė, kad pilietis nukirs „Ne, bus kitaip”.

Linkime rasti „pranašą”, kuriuo vaikas tiki, pasitiki, kurio klauso!

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *