Neuromokslas: kiek ir kokių nuotykių reikia kūdikiams?

Kai kalba pasisuka apie tai, kiek ir kokių nuotykių ar patirčių reikia kūdikiams, diskusija gali tapti itin karšta:
– Vieni už ramybę, kiti už ankstyvą visapusišką ugdymą.
– Vieni už tam tikrą nuoseklią kryptį, kiti už lėtą vaikystę.
– Vieni nukreipia vaikus tam tikra linkme, kiti laukia, kol mažasis pats kažko užsigeis, susivoks ar „susimotyvuos”.
– Vieni sako, kad kūdikis supranta tik meilę ir nieko daugiau jam nereikia, kiti vos gimusius nešasi į koncertus ar futbolo varžybas.

– Vien nori kuo greičiau pradėti gyventi normalų gyvenimą kartu su vaiku, kiti kuriam laikui visko atsisako, nes vaikui reikia ramybės.
– Vieni su kūdikiais elgiasi kaip su pilnaverčiais šeimos nariais, kiti keliauja, dalyvauja, gyvena sociume be vaikų, mažuosius palikdami „smėlio dėžėje”, nes jie vis tiek dar „nieko nesupranta ir nieko neprisimins”.
– …
– …

Šį skirtingų nuomonių ir įsitikinimų sąrašą galima būtų tęsti iki be galo. Apie tai, kas geriau kūdikiui, svarsto, kalba, diskutuoja, ginčijasi… kiekvieni tėvai. Tokie pokalbiai ar pasvarstymai dažniausiai būna pagrįsti asmenine patirtimi, nuojauta, intuicija, bet ne faktais (nors ar tėviška intuicija nėra faktas būtų galima diskutuoti 🙂 ).

Šį kartą dėlioju faktus ir metodus susitikimui / seminarui apie tai, kaip vaikams įpūsti vidinės motyvacijos ir pasitikėjimo savimi.

Dauguma mūsų „žinome”, kad kūdikiai gimsta su „nesusiformavusiomis, neišsivysčiusiomis” smegenimis, t.y., kad jų smegenys vystosi jau po gimimo. Tokiame „žinojime” yra nemažai tiesos –

Galutinai žmogaus smegenys susiformuoja sulaukus 24 metų. Taigi iš neuromokslininkų perspektyvos, žmogus tampa suaugusiu sulaukęs 24 metų.

Tad nenuostabu, jog kūdikius priskiriame „visiškiems žiopliukams”. Tačiau tie patys

Neuromokslininkai teigia, jog ką tik gimusio kūdikio smegenyse neuronų jungčių yra gerokai daugiau nei pas bet kurį suaugusį. Dauguma šių jungčių suyra / žūsta per pirmuosius gyvenimo metus.

Skaičiuojama, kad suyra ne šiaip kažkiek neuronų jungčių, o net iki 90 %!!! Tad panašu, jog tie, kurie tiki, jog žmogus gimsta galėdamas bet ką, yra teisūs. Deja dauguma įgimtų savybių ar gabumų, kurias atsinešame į šį pasaulį sulaukus metų ar dvejų būna dingę amžiams ir negrįžtamai.

Kodėl???

Atsakymas gana elementarus. Gimdamas kūdikis nežino, kokių gebėjimų, t.y. kokių neuronų jungčių, jam gyvenime prireiks, todėl gimsta pasiruošęs beveik viskam. Per pirmuosius metus jis tarsi skenuoja aplinką ir pasilieka tik tai, ko jam gyvenime prireikia, o tos jungtys, kurių per pirmuosius gyvenimo metus neprireikė, tikėtina bus nereikalingos ir visą likusį gyvenimą, taigi – delete.

Kaip tai atrodo realybėje? Gana paprastai. Kūdikis tiesiog gyvena ir atsitikus dalykams kažkur viduje dėlioja varneles prie neuronų jungčių, kurių prireikė: prireikė = prireiks ir ateityje = tegu ši jungtis lieka.

View this post on Instagram

Matydama su kokiu džiaugsmu, smalsumu ir pasitikėjimu vaikai priima pokyčius vis drąsesni interpretuoti savose dienose tampame ir mes, suaugę. Vaikai ne tik drąsūs priimti pokyčius – pokyčiai, nuotykiai, nežinomybė, atradimai, įvairumai, netikėtumai, rizika, nesaugumas yra prigimtiniai kiekvieno žmogaus poreikiai. Mums įprasta ir suvokiama, kad vaikams reikia saugumo, tačiau dažnas nustemba ir susimąsto išgirdęs, kad lygiai taip pat vaikams reikia rizikos ir nesaugumo, to jausmo, kad "Atrasim Ameriką". Šiuo atveju "Amerikos atradimą" atstoja viskas, kas įvyksta pirmą kartą ir užgniaužia kvapą. Įvairumai: – Ugdo norą mokytis, sužinoti, atrasti, išsiaiškinti… – Ugdo suvokimą, kad pasaulis kupinas netikėtumų, o netikėtumai yra gėris. – "Suinstaliuoja" tikėjimą ir žinojimą, kad pasaulyje yra begalė galimybių ir viso ko gero. – Skatina svajoti ir tikėti svajonių išsipildymu. Šįkart mes pirmą kartą keliaujam didžiuliu keltu. "Lėktuvai išsemta tema" – sako jie 🙈 ir cypia iš džiaugsmo patirti kitokią kelionę. Linkėdama keliauti ten, kur nebuvote, taip, kaip dar nekeliavote, Vilma ❤ •°• #family #familytime #lovemyfamily #tobeamother #trip #cruise #summer #vacation #nothingissimple #nothingisordinary #tallin #helsinki #finland #estonia #scandinavia #sea #balticsea #possitiveparenting #traveller #mindful #mindfullife #mindfulness #slowlife #emotionalintelligence #emocinisintelektas #familytrip #newexperience #father #lifestyle #kid

A post shared by Vilma.Juskiene (@jievaikai.lt) on

Šalta. Karšta. Vienatvė. Gausus būrys. Tyla. Triukšmas. Tamsa. Šviesa. Prieblanda. Vėjas. Aštru. Duria. Alkis. Sotumas. Saldu. Pakilom į kalnus, pasikeitė deguonies kiekis ore. Sausas oras. Drėgnas oras. Muzika. Švelni muzika. Būgnai. Šlapia. Sausa. Žmonės balti. Žmonės tamsūs. Spaudžia. Kažkas trinktelėjo per nosį. Nukrito žaisliukas. Žaislas buvo ir dingo. Daiktai įvairių tekstūrų. Daug žmonių vienoje vietoje. Kvapai. Daug kvapų. Upė. Viskas lėta. Viskas greita. Supa. Nesupa. Erdvu. Ankšta. Guodžia. Leidžia pačiam savyje rasti paguodą. Spalvos. Formos. Svetimi žmonės. Virusai. Žvėrys. Negyvi daiktai. Nepažįstama energija.  ………

Kuo daugiau patirčių ar pamatymų, tuo daugiau neuronų jungčių išliks neištrinta.

Tad tie, kurių pasirinkimas yra auginti įvairiapusį žmogų, turintį daug gebėjimų ar talentų, turėtų suskubti kuo daugiau visko patirti per pirmuosius kūdikio gyvenimo metus, o gal net per pirmąjį gyvenimo pusmetį.

Žinoma, „Ar to reikia?” – klausimas retorinis ir filosofinis. Niekada negali žinoti ar geriau gyventi ramiai, ar turėti vieną aiškią kryptį, ar būti visapusišku.

Grįžtant prie vidinės motyvacijos ir pasitikėjimo savimi temos, privalau pasakyti, kad laisvė būti savarankišku, sąmoningu ir galėti pačiam pasirinkti kažką iš daugybės esamų variantų yra viena iš žmogaus laimės ir aukštos savivertės sąlygų. Laimingas, nes PATS pasirinko tikėtina bus labiau motyvuotas nei tas, kuriam, kad ir labai geras variantas buvo parinktas ar nulemtas kaip vienintelis galimas. Pvz.: Ar kas norėtumėte, kad Jums parinktų sutuoktinį, kad ir labai gerą? Arba profesiją? Apie tai, kad kažkas mums parinko gebėjimus galvoti ar kalbėti yra neįprasta, dažniausiai tai „nurašome” prigimčiai, likimui, atsitiktinumui ar Dievo valiai. Nors, pripažinkime, kartais kiekvienam kyla vidinis piktumas: „O kodėl man toks ar anoks gebėjimas neduotas?”.

Linkėdama drąsiai keliauti per visokiausias patirtis ir suteikti jiems (mūsų vaikams) galimybę rinktis,
Vilma ♥

Neuromokslo faktai: Gregory Caremans, neurokognityvinės ir biheivioristinės krypties psichologas, anksčiau ėjo  direktoriaus pareigas Institute of Neurocognitivism Briuselyje (Belgija).

 

 

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *