Nepaisant to, jog ką tik prasidėjo vasara, mes savo mažiesiems renkamės ugdymo įstaigas 🙂 Pripažinkime, ugdymas tai ne tik mokykla ar darželis, tai ir vasaros stovykla, žaidimų aikštelė, mokyklėlė, kultūros renginiai…tai daugybė pačių įvairiausių ir netikėčiausių dalykų.

Be to, kartais, kai randi kažką ypatingai gero, norisi tą rastą gėrį ir kitiems parodyti, padėti jį atrasti bei išsirinkti.

Tad dalinamės radiniu apie pačias įvairiausias lietuviškas (bet ne tik Lietuvoje esančias) ugdymo įstaigas.

Skaityti toliau

Vaikams įpratus žaisti vieniems ar su broliais / seserimis, tėvai dažniausiai lengviau atsikvepia – bus laiko buityje apsitvarkyti, ramiai į dušą nueiti, žinias pažiūrėti, knygą / žurnalą paskaityti, ar tiesiog paplepėti prie arbatos puodelio.

Be jokios abejonės, vaikų savarankiškumas laukiamas, sveikintinas bei girtinas dalykas. Jį skatinti bei ugdyti – būtina! Bet šioje gražioje bei natūralioje savarankiškumo situacijoje yra vienas nelabai geras dalykas –  dažnai atsitinka taip, jog vaikams išmokus žaisti patiems tėvai su jais nebežaidžia… Ir tuomet atsitinka toks paradoksas – vaikų galvelėse gimsta mintis, kad būti savarankišku yra blogai, nes buvimas savarankišku jiems užtikrina vienatvę, nepastebimumą, tėvų dėmesio (o jų galvose ir meilės) praradimą. Vaikai labai greitai sudėlioja priežastis + pasekmes:
– galiu pats = manęs nepastebi;
– žaidžiu pats = manimi nesidomi;
– kuo labiau nuo tėvų priklausomas būsiu, tuo daugiau jų meilės gausiu;
– kuo mažiau mokėsiu pats, tuo dažniau būsiu su mama ir tėčiu;
– būti dideliu ir savarankišku blogai, nes liksi vienas ir niekam nereikalingas;
– …

Skaityti toliau