Dalinomės raidėmis patiems mažiausiems, raidės jiems tokios, kad gal labiau spalvojimui nei rašymui tinkamos. Bet svarbiausia, kad su raidėmis mažieji susipažįsta.
Patiems mažiausiems (nuo maždaug 3 m.) arba vyresniems, kurie dar tik pradeda domėtis raidėmis, tinkama abėcėlė šioje nuorodoje – Abėcėlė mažiausiems.
Tiems, kas jau didesni, kieno pirštukai miklesni ir kam raidės jau šiek tiek pažįstamos – kitokia, didesnių vaikų abėcėlė. Prašom spausdinti ir praktikuotis!
Žmogus yra humaBEING, o ne humanDOING!
Labai, labai, labai… Labai. Įstrigo ši frazė, išgirsta klausant mokymų „online”. Kalbėjo apie tai, kaip vaikui (apie vaikus kalbėjo) ir net kiekvienam suaugusiam žmogui pasirinkti profesiją, kaip rasti savo vietą po saule. Patarė, kaip atsakyti sau į klausimą: „Ką noriu daryti kai užaugsiu?”. Dar niekada nebuvau girdėjusi tokio gero išvedžiojimo apie tai, kad žmogui reikia galvoti ne ką noriu DARYTI, o koks noriu BŪTI. Anglų kalba žmogus, individas yra humanBEING, kas reiškia, kad žmogus yra ir svarbus jo buvimas, o ne humanDOING – ne žmogaus darymas svarbu.
Vienatvė atsiranda ne iš neturėjimo šalia savęs kitų žmonių,
bet iš negalėjimo jiems pasakyti tau svarbių dalykų.
Karlas Jungas
Ar klausote?
Ar tikrai klausote tų nesibaigiančių „sapalionių”, to nenutrūkstamo transliavimo „ką matau, tau sakau”? 🙂 O gal tiesiog kartais automatiškai pasakote „aha” arba „taip” nes iš tikro esate užsiėmę savo mintimis?
Nemeluosime. Mums pasitaiko…
Žiema jau įpusėjo, o mes štai prisiruošėm panagrinėti problemą kai vaikas išėjęs į lauką prašosi panešamas. Ne, ne vos pradėjęs vaikščioti, bet maždaug dvimetis (plius / minus). Mamos dainas dainuoja, eilėraščius sako, motyvuoja, strateguoja, kalba, tariasi… išeina į lauką, keli žingsniai ir „opapa”.
Tokią problemą laiške dar prieš Kalėdas laiške išsakė ir patarimo klausė Kristina, kurios mergaitei 1 m. 7 mėn. Su šia problema gyvena mano sesuo, kurios mergaitei 1 m. 8 mėn. Ir sesers brolienė, kurios dama susidūrė su šia problema pernai būdama 2 m. 2 mėn. Va kokios damos – nuo mažų dienų nori būti ant rankų nešiojamos 🙂 Bandome analizuoti kodėl.
Ką ir kaip daryti, kad vaikas ne tik atsiprašytų, bet ir jaustų kaltę, suprastų / išjaustų šio žodžio prasmę?
Ar pastebėjote, kad žodis „atsiprašau” kažkada visai neseniai ėmė ir prarado prasmę.
Aha. Va taip. „Atsiprašau” ir pamiršau. Net nepagalvojau. Nepaanalizavau. Nepajaučiau nei kaltės nei gėdos dėl savo (ne)veiksmo. „Atsiprašau” – visi atleido, pamiršo, visiems vėl gerai ir visi draugai. 10 min. ir vėl „atsiprašau”…
OOOHO!!! Vidutiniškai kiekvienas vaikas kiekvieną dieną išgirsta 432 negatyvius komentarus ar žodžius ir tik 32 teigiamus (taip rašo K. Kvols knygoje „Redirecting Children‘s Behaviour“).
Mūsų namų tėtis vis kartoja, kad tik komentuoju ir komentuoju vaiką negatyviai. Man atrodo, kad visiškai ne, bet greičiausiai, kad, deja, taip. Reikia susiimti ir save kontroliuoti.
„Ne“ komandos sukuria štai tokias problemas, kurių mes kaip tik labiausiai ir norime išvengti:
Taip jau yra – geri dalykai lengvai neatsitinka. Taip ir gerais tėvais tapti sunku. Taip sunku, kad bus momentų, kai vaikai ims tėvų nemėgti, kaltinti, galvoti, kad kitų tėvai geresni… Gal net pasakys: „nekenčiu tavęs” 🙁
Bet siekiant ilgalaikių gerų tikslų dera nenusileisti ir laikytis savo.
Taip, kartais norisi būti geru tėvu šiandien. Vaiko šypseną ir dėkingumą (gavus kolos, čipsų, žiūrint TV, žaidžiant kompiuteriu, neinant ilgai miegoti…) matyti šiandien. Taip norisi super-waw tėvu būti šiandien. Bet jei toks būsi šiandien, kokia bus vaiko ateitis…?
Rašome 12 dalykų už kuriuos suaugę vaikai bus dėkingi, o maži vaikai galvos, kad tėvai siaubingi.
Kažkada pasidalinome sena lietuviška patarle: „mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią“ ir sulaukėme nemažai komentarų bei klausimų – kaip gi „krėsti kaip grūšią“, kad būtų rezultatas. Rašome 5 paprastus patarimus kaip ugdyti vaiko pareigą, atsakomybę, gyvenimišką nuovokumą ir supratimą, kad kartais reikia padaryti tai, ką reikia padaryti?
Idėja vakaro pasakai kai nesinori skaityti knygos arba kai knygos suskaitytos, o gera nauja neatrasta. Arba dar ši vakaro pasaka tinka tuomet, kai jaučiate, kad vaikas kažkur truputėlį pametė pasitikėjimą pasauliu, t.y., kai akivaizdu, kad gal kažkas ne visai iki galo gerai mažojo širdelėje, o tiesiai šviesiai paklaustas gūžteli pečiais – „nieko nėra”.
Kai tiksliai nežino kas yra, arba nenori savęs išlieti pasauliui, mažieji dažnai atsiveria pasakai…
Sako, kad uždraustas vaisius saldžiausias, trokštamiausias, siekiamiausias ir t.t. Tad ir saldainių ne taip jau labai norisi kai visus juos turi savo nuosavybėje ir kontrolėje, kai žinai, kad galėsi už valandėlės ar kitą dieną bet kurį sušveisti ar tiesiog paimti ir apžiūrėti.
