Esu mačiusi. Neskaičiau. Nevarčiau. Bet mačiau. Knygą pavadinimu „Prancūzų vaikai valgo viską”. Na taip, prancūziškas požiūris į vaikus, jų auklėjimą, buvimą kartu yra daugiau negu labai savotiškas ir manieringas, kaip ir viskas, taip ir vaikai, ten turi savitą prieskonį bei manieringumą. Bet šiandien ne apie prancūzus ir jų vaikus. Šiandien apie maisto pažinimą bei požiūrį į jį. Turiu spėjimą, vat šią sekundę atėjusį į galvą, kad prancūziukai valgo viską ne dėl kažko, o dėl bendro visos visos visuomenės požiūrio į maistą.

Pas dažną lietuvių šeimą tiesiog nėra valgymo kultūros, nekalbu apie ištaigingumą, etiketą ar pan., kalbu apie tiesiog valgymo kultūrą, tradiciją, paprotį, pagarbą maistui, kaip gyvybės / esybės šaltiniui. Na kaip mes valgome? Ogi kiekvienas atskirai, kas prie TV, kas prie kompiuterio, visi jau valgo, o mama arba tėtis (tas, kas gamino) vis dar kažką krapštosi prie puodų. Neskanu – uždėjom kečupo. Sultis geriam iš puodelių, valgom kiekvienas iš skirtingų lėkščių ir su skirtingais įrankiais ir t.t. ir t.t.

Nerealiai juokiausi skaitydama vieną iš mitybos specialistės, Dr. Dina Rose (ji ypatingai domisi vaikų mityba) straipsnių. Straipsnis apie tai, kodėl vaikai nori „junk food’o” ir nenori sveiko maisto. Kaip vieną pagrindinių to priežasčių ji įvardina žinote ką???

Skaityti toliau