Straipsnyje „Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.” kalbama apie tai, kodėl vaikai vienaip ar kitaip elgiasi ištikti pykčio, liūdesio ir kitų emocijų + įvardinami būdai, kaip tas jau įsiplieskusias įsiūčio bangas greičiau ir naudingiau išgyventi bei „užgesinti”. Tačiau „vaikų pykčio” tema labai plati, todėl norėtųsi ją pratęsti papildant dar vienu aspektu – emocijų pliūpsnio prevencija arba tiesiog panagrinėti, tikrąsias isterijų priežastis bei kaip galima joms užbėgti už akių, jų išvengti ar bent jau sumažinti pasikartojimų skaičių.
Juk net ir geriausiai susitvardantys bei mokantys pozityviai savo vaiko emocijas priimti bei padėti jas išgyventi tėvai, tikrai neatsisakytų galimybės į šiuos išbandymus patekti kaip įmanoma rečiau.
Taigi, kodėl mūsų mažieji bando peržengti jiems nustatytas ribas, nors jau šimtąjį kartą jiems buvo kartota, kad negalima? Kodėl pyktis ir įsiūtis atsiranda tarsi iš niekur, „lygioje vietoje“?
