Apie stebuklingą tėvų, ypač mamų, galią savo vaikams galima kalbėti ir rašyti be galo. Tėvai savo mintimis, žodžiais ir prisilietimais gali vaikus įkvėpti, stiprinti, gydyti.

Anglijoje buvo atliktas eksperimentas ir įrodyta, jog motinos žodžių pakanka tam, jog vaiko liga ar negalia imtų trauktis. Esame dalinęsi straipsniu apie šį eksperimentą, kas nematėte ir neskaitėte, galite tą padaryti čia…

Tačiau yra ir kita stebuklingų tėvų galių ir įtakos medalio pusė. Kaip tėvų mintys ar žodžiai gydo, lygiai taip jie pasmerkia ar net savotiškai „prakeikia” savo vaiką. Dažniausiai visai netyčia iš didelės meilės ir rūpesčio.

Skaityti toliau

Turbūt niekas nesiginčys, kad vaikams dėl daugybės dalykų nei šilta, nei šalta. Jiems visiškai neaišku kodėl mums svarbiau nuvažiuoti į parduotuvę, nupirkti pieno, batus ar išvirti sriubą, nei pasisupti supynėmis. Jiems iki galo neaišku, kodėl suaugę dirba. Neaišku jiems ir tai, kodėl tėvams, ar kitiems dideliems taip labai nepatinka žviegimas, cypimas ir t.t. Ir idėja į miestą važiuoti riebaluota galva, nes paprasčiausiai per erzelį nespėjai jos išsiplauti, mažiesiems neatrodo siaubinga. O kas čia tokio? Iš prigimties jie nesisieloja pametę ar sulaužę žaislą. Tai mes jiems įdiegiame tą „saugojimo” instinktą, tą prisirišimą prie daiktų, o paskui bandome mokyti dalintis. Bet šį kartą ne apie tai.

Šį kartą apie tai, kaip vaikui suprantamai paaiškinti situaciją iš suaugusiojo pozicijos / žvilgsnio.

Skaityti toliau

Net ir patiems geriausiems bei sukalbamiausiems vaikams kartais pasitaiko nedaryti to, ko jų prašoma. Ir ne kažin kokių stebuklingų ar utopinių dalykų jie nedaro. Kartais jie sėdi sau, spalvina, o visa šeima ruošiasi išvažiuoti į svečius. Apsiauna visi batus, apsivelka paltus, ragina, kviečia mažąjį, o pasirodo, jog jis dar net nepradėjo ruoštis. Arba būna susakai viską, kur kas padėta, kas į sporto krepšį įdėta, koks užkandis, koks rankšluostis ir visa kita. Grįžta pilietis namo visas nelaimingas, alkanas ir suprakaitavęs. Klausiam: „Tai kodėl sumuštinio po treniruotės nesuvalgei, kodėl nenusiprausei?”. Ir gauname nokautuojantį atsakymą: „Galvojau, kad neturiu rankšluosčio ir jokio užkandžio… + liūdnas atodūsis.”

Kartais atrodo, jog vaikas ką tik prieš kelias sekundes į svetainę iš kosmoso nusileido. Žiūri didelėm akim tarsi mus, savo tėvus, pirmą kartą matytų ir girdėtų.

Skaityti toliau

Rimtas klausimas. Kaip dažnai atsiprašote savo vaikų?

Rimtas jis dvejopai.
1. Ar būna Jūsų gyvenime situacijų už kurias reikėtų atsiprašyti?
2. Ar ištariat garsiai, žiūrėdami vaikui į akis: „Atsiprašau, gailiuosi, stengsiuosi pasitaisyti. Myliu tave.”

Skaityti toliau

Šiandien norisi pasidalinti vienos skaitytojos laišku. Laiškų gauname nemažai ir jų vis daugėja. Dėl to labai smagu, džiugu ir gera. Tikrai. Laiškus gauti nesvietiškai gera. Ne į visus greitai ir operatyviai galiu atsakyti. Ir laiko pritrūksta, ir tema ne laiškui skirta būna. Visko pasitaiko.

Kaip negali ligos telefonu ar internetu diagnozuoti, taip ir apie vaiką ar šeimą nuspręsti iš vos kelių sakinių negali. Bet šįkart bandom dėlioti galimus veiksmų scenarijus ir gal pavyks grąžinti 4-metį į sceną.

Štai ką rašo mama Daiva.

Skaityti toliau