Paprastas būdas vaikui išaiškinti nemalonią situaciją iš tėvų pozicijos.

Turbūt niekas nesiginčys, kad vaikams dėl daugybės dalykų nei šilta, nei šalta. Jiems visiškai neaišku kodėl mums svarbiau nuvažiuoti į parduotuvę, nupirkti pieno, batus ar išvirti sriubą, nei pasisupti supynėmis. Jiems iki galo neaišku, kodėl suaugę dirba. Neaišku jiems ir tai, kodėl tėvams, ar kitiems dideliems taip labai nepatinka žviegimas, cypimas ir t.t. Ir idėja į miestą važiuoti riebaluota galva, nes paprasčiausiai per erzelį nespėjai jos išsiplauti, mažiesiems neatrodo siaubinga. O kas čia tokio? Iš prigimties jie nesisieloja pametę ar sulaužę žaislą. Tai mes jiems įdiegiame tą „saugojimo“ instinktą, tą prisirišimą prie daiktų, o paskui bandome mokyti dalintis. Bet šį kartą ne apie tai.

Šį kartą apie tai, kaip vaikui suprantamai paaiškinti situaciją iš suaugusiojo pozicijos / žvilgsnio.

Gyvenant su vaikais kartais atrodo, jog kasdienybė yra absoliučiai neprognozuojama. Stengiesi, skubi, dūšią, laiką ir visa kita, ką tik turi atiduodi, o jie, regis tokie nedėkingi. Nemato. Nesistengia. Nevertina. Nesidžiaugia. Nesididžiuoja. Jiems vis negana. Nori dar ir to, ir ano. „Lipa ant galvos“ ir t.t., ir t.t.

Ne, ne apie tuos „bloguosius“ – neišauklėtus, apleistus, perlepintus ar neprižiūrėtus vaikus kalbame. Kalbame apie visus vaikus.

Patarimas tiks tiems, kuriems pasitaiko maždaug tokių situacijų:
– Dažniausiai dėl savo vaikų stengiatės, kalbatės, bendraujate, einate į lauką, žaidžiate ir t.t., bet kai parduotuvėje norite pasimatuoti ir išsirinkti batus, nes jau visai, visai, visai nebėra ką apsiauti, vaikas tampa nelabai valdomas ar suprantamas Ima, bėga, lipa ant lentynos, perdėlioja batus, čiupinėja ir „laižo“ parduotuvės stiklus, laksto, trukdo kitiems pirkėjams ar nepranešęs išeina iš parduotuvės pasivažinėti eskalatoriumi. Po apsilankymo keliose parduotuvėse pradeda alpti, neturėti jėgų, zyzti, norėti sysiu, gerti, valgyti, ledų ir t.t.
– Jei vaikai neleidžia Jums pavalgyti belipdami ant kelių, norėdami pažaisti ar pan.
– Jei vaikai nuolat pamiršta, pameta ar sulaužo savo daiktus.
– Jei vaikai atsikalbinėja ir neklauso kviečiami daryti tai, ką reikia, pvz.: valgyti, eiti namo, praustis, rengtis, miegoti, keltis ir t.t.
– Jei vaikai paprašo blynų, o kai jie iškepa jau nori manų košės arba nebenori nieko.
– Jei ką tik išplovėte grindis, o vaikas grįžo iš kiemo ir žemėtų batų nusiauti įžergliojo į kambario vidurį.
– Jei kažko iš vaiko norite, ar nenorite, kalbate, tariatės, aiškinate, motyvuojate ir t.t. ir t.t., o vaikas vis tiek daro savo.
– Jei jaučiatės neįvertinti, nevertinami, nematomi.
– Jei kyla mintys, jog tiek stengiatės, o niekas nei „ačiū“ nepasako, gal net nepamato.
– …
– …

Žodžiu patarimas tiems, kurie iš savęs duoda daug, o supratimo, dėkingumo ar palaikymo gauna ne prūdais.

Tokiais momentais dažniausiai norisi išsakyti ilgą monologą, tokį, kurį išgirdę namiškiai kartą ir visiems laikams susiprastų. Monologas skambėtų maždaug taip: „Aš dėl jūsų visada tą, aną, trečią, ketvirtą, penktą. Skubu. Dirbu. Stengiuosi įtikti. Save aukoju. Savo malonumų atsisakau. Kantriai laukiu. Suprantu. Klausau. Pataikauju. O Jūs visada tokie nedėkingi. Triukšmingi. Nežinot, ko norit. Manęs nevertinat. Va netektumėt, tai sužinotumėt kaip be manęs gyvent! Ir t.t. ir t.t….“.

Puikiai žinome, kad niekas nėra nei visada, nei niekada. Žinome, kad namiškiai nei per pusę tokie blogi, kaip tuo momentu atrodo, nėra. Na…bet kasdienybė tokia jau yra, kad situacijų tokiems monologams pasitaiko kone kiekvienam. Kartais pavyksta susitvardyti, o kartais išberiam piktą pamokslą kaip žirnius į sieną.

Ir…

Ir niekas nepasikeičia.

Kodėl?

Todėl, kad niekas nesuprato to monologo. Niekas nesijaučia tokie blogi, kaip papasakojom. Niekas nesijaučia mus engiantys. Galiausiai niekas nesuprato nei kaip mes jaučiamės, nei kaip norim jaustis, nei ko tikimės. Žodžiu niekas nieko nesuprato. Rimtai.

Bet, kaip visuomet, yra geras ir paprastas metodas savo jausmus bei lūkesčius išsakyti taip, kad namiškiai suprastų. Šio pasisakymo schema atrodo taip:

Aš jaučiuosi ______________
Kai tu ______________
Norėčiau, kad tu _________________

Pavyzdžiui:

– Jei grįžę iš darbo stengiamės, skubėjom ir paruošėm vakarienę, o piliečiai arba neina prie stalo, arba prie jo išsidirbinėja, galima sakyti:
Aš jaučiuosi nusivylęs / neįvertintas / man liūdna / skaudu…
Kai tu  išsidirbinėji prie maisto / atsisakai ragauti maisto, kurį aš su tokia didele meile ir rūpesčiu ruošiau.
Norėčiau, kad tu gražiai, ramiai atsisėstum, paragautum, pasakytum savo nuomonę ir nors truputį suvalgytum.

– Jei važiuojant automobiliu piliečiai siaučia, rėkia, pykstasi ir t.t., galima sakyti:
Aš jaučiuosi išsigandęs / piktas / man skauda galvą / esu neatidus kelyje / bijau dėl dėmesio trūkumo padaryti avariją
Kai jūs rėkiat, klykaujat ir pešatės.
Norėčiau, kad susigalvotumėte veiklos, kuri būtų tylesnė, ramesnė neblaškytų mano dėmesio ir leistų saugiai vairuoti.

– Jei vaikas svečiuose / viešoje vietoje nederamai elgiasi, galima sakyti:
Aš jaučiuosi bloga mama, kuri nemoka išauklėti savo vaikų, man gėda, žmonės galvos, kad nemoku būti gera mama
Kai jūs atėję pas svetimus žmones į svečius / į kavinę visur lipate, viską imate, griaunate, valgote rankomis, trupinat, rėkaujat, neleidžiat suaugusiems susišnekėti ir t.t.
Norėčiau, kad gražiai pavalgytumėte prie stalo ir sugalvotumėte kokį linksmą, bet gražų žaidimą, tokį, kurį pažaidę galėtumėte nesunkiai patys sutvarkyti aplinką.

– Jei per visų norus ir reikalavimus vis neištaikote laiko ramiai nusiprausti po dušu ar tiesiog išgerti arbatos, galima sakyti:
Aš jaučiuosi nemylima
Kai tu man neleidi ramiai pasimėgauti tuo, kas man labai malonu ir gera
Norėčiau, kad tu suprastum, jog ir aš turiu mėgstamų dalykų ir esu verta juos patirti.

– Jei jums kažką pasakius ar kažko paprašius prasideda isterijos, zyzimai, verkšlenimai ar atsikalbinėjimai, galima sakyti:
Aš jaučiuosi pikta
Kai tu zyzi, verkšleni, atsikalbinėji…
Norėčiau, kad tu gražiai, ramiai ir aiškiai pasakytum, ką manai ir ko norėtum, tuomet mes galėsime pasitarti ir susitarti, kaip mums abiems geriausia elgtis.

Mintis dėliojant tokia schema vaikui viskas suprantama ir aišku. Mes išvengiame kaltinimų, priekaištavimų ar pan. Vaikui nereikia gintis ar teisintis. Juk niekas nesakė, kad jis kažką blogai padarė ar kažko nepadarė.

Vaikai savo tėvus myli ir nori, kad jie jaustųsi gerai, puikiai. Nepeikiami patys iš savęs jie jausis geri, nesuklydę, viską gerai atlikę, tiesiog, na…tėvams toks nekoks jausmas. Galima dėl jų ir pasistengti!

Ir vaikai pasistengs. Išgirs. Atkreips dėmesį. Susimąstys.

Ir dar, toks minčių dėliojimas yra kuo puikiausias emocinio intelekto lavinimo pratimas. Vaikai mokosi atkreipti dėmesį į tai, kokius jausmus jų veiksmai sukelia kitam. Nepakartojamas jausmas kai vakarėjant vaikas visai natūraliai paklausia: „Mama, ar tu šiandien jautiesi mylima?“.

Juk iš tiesų, ne tiek svarbu ar ir kiek kažkas myli, svarbu, ar jautiesi mylimas. Svarbu kokius jausmus tavo buvimas sukelia kitam.

Atvirai ir nuoširdžiai išsakyti savo jausmus bei lūkesčius linkime!

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *