Jeigu tu taip / jeigu neklausysi / jeigu nedarysi / jeigu darysi tai:
– nežiūrėsi televizoriaus;
– nežaisi su planšete;
– ledų nebus;
– pasakos nebus;
– …
– …
Tai „bausmės”, kurias tėvai mėgsta skirti savo vaikams. Bet labai dažnai jos yra liaudiškai tariant ne į temą.
Pradėti reikėtų nuo to, kad bausmių visai neturėtų būti, bet čia jau kita tema, reikalaujanti atskiro ir išsamaus paaiškinimo. Kuo pakeisti bausmes aiškinamės seminare „25+ metodai kaip susišnekėti”. Todėl šiame straipsnyje žodį „bausmė” rašome kabutėse.
Taigi. Kodėl aukščiau išvardintos „bausmės” yra neteisingos ir net juokingos?
Pabandykime jas įsivaizduoti ir pamodeliuoti suaugusių žmonių pasaulyje.
Namuose nesklandumai, vaikai pykstasi, neklauso, esu pavargęs, naktį blogai miegojau, sapnavau košmarą. Ryte vėl apsipykom su vaikais ir su sutuoktiniu, vieni kitų neklausėm. Diena prasidėjo švelniai tariant chaotiškai…
Pakeliui į darbą dėl avarijos susidarė neįprastai didelis kamštis. Vėlavau. Galvą skauda. Ant stalo papkė su svarbiu projektu. Nežinau net nuo ko pradėti. Svyra rankos vien pagalvojus apie jį.
Nemažai laiko „pradelfinu” ir „prafeisbukinu”, tą laiką, kurį tarsi dirbu, darau kažkokius nereikšmingus ir, jei atvirai, nelabai reikalingus dalykus. Po pietų šiaip taip susikaupiu ir truputį padirbu. Po to pradedu laukti ko važiuosiu namo ir susitaikysiu su šeima.
arba…
Savaitgaliais visuomet tvarkausi namuose, bet šį savaitgalį visiškai nebuvo nuotaikos ir nesitvarkiau.
arba…
Vakarais susitvarkau / apsimėtau namus ir virtuvę, bet šį vakarą tingiu, indai ir trupiniai palauks rytojaus.
Dėl to paskiriu sau maždaug tokią „bausmę”:
– Po darbo visuomet važiuoju į treniruotę, bet šiandien nevažiuosiu.
– Su draugėm sutarėm susitikti kavinėje, bet neisiu.
– Vakarais pasižiūriu seriją serialo, bet šį vakarą nežiūrėsiu.
– Paguldę vaikus su vyru geriam arbatą su sausainiu, bet šį vakarą jos negersiu.
– …
– …
Kaip iš šono atrodo tokios „bausmės” sau? Logiška? Normalu? O gal ima juokas? Mums juokinga. Labai. 🙂
Šioje situacijoje yra kelios problemos:
1. Skiriama „bausmė”, kai bausmių žmonių gyvenime neturėtų būti (nebent tai baudžiamojo kodekso pažeidimas).
2. „Bausmė” visiškai nelogiška ir niekaip nesusijusi su „nusikaltimu”.
3. Su vaiku elgiamasi taip, kaip nesielgiama žmonių pasaulyje, t.y. vaikas nelaikomas pilnateisiu tikru žmogumi.
Tuomet ką daryti ir kaip „nubausti”? Tema ilga, o ją pradėti reikėtų nuo to, kad su vaiku dera elgtis taip, kaip elgtumėmės su bet kuriuo suaugusiu žmogumi. Tad visų pirma praverstų pagalvoti: „Ką daryčiau jei vaiko vietoje būtų mano brolis ar draugas?”.
Tai, kas vaikui atsitinka po nederamo elgesio turėtų būti logiška ir susiję su nusižengimu. Pvz.:
– Paskirti televizoriaus nežiūrėjimą galima po to, kai vaikas jį žiūri vietoj to, kad ruoštu pamokas arba kai nepavyksta gražiuoju susitarti dėl žiūrėjimo laiko. T.y. po to, kai vaikas pažeidžia sutartas televizoriaus žiūrėjimo taisykles.
– Vakaro pasakos gali nebūti tuomet, kai vaikas nesiruošė vakaro miegui, sugaišo daug laiko ir jo tiesiog neliko pasakai. Gulti miegoti reikia laiku, priešingu atveju rytoj vaikas nebus pakankamai pailsėjęs.
Šie atvejai yra labai natūralūs ir normalūs. Juose nėra pykčio, pažeminimo ar valdžios / viršenybės parodymo. Kalbant apie suaugusių žmonių pasaulį, jei pusdienį darbe delfinom ir dėl to teko pasėdėti viršvalandžius, natūralu, jog nebespėjom į sporto klubą, bet visai nenatūralu ir nenormalu save nubausti serialo nežiūrėjimu ar vakaro arbatos negėrimu.
Žmogiškai, logiškai ir iš konteksto sekančiomis pasekmėmis linkime auklėti savo vaikus!
O kas, jei vaikas ruošiasi miegui, bet būtinai atsiranda svarbių rūpesčių, kurie tikrai atrodo svarbūs: būtinai įninka piešti ir atrodo, kad yra stipriai įsitraukęs ir gauna nusiraminimą, jei kitas įninka skaityt knygelę ir joje taip pat visas „paskendęs”, kitam būtinai reikia susukt lėlytę į patalėlius, bet tai daro labai labai ilgai. Žodžiu, kada beeitume ruoštis miegelio, paskutinę minutę visi reikalai pasidaro svarbūs. Ir jei viską iš jų „atimsi”, tai elgsies kaip kareivis. Bet ir režimas svarbus gerai nuotaikai ir savijautai kitą dieną. o laikas po mokyklų ir darželių nėra guminis. Reikia ir pavalgyt, ir nusipraust, ir grįžus namo namuose adaptuotis, atsipalaiduot, „apšilti”, o ne pult taip pat kaip kareiviui sekti laiką ir visus darbus.
Laura, Jūsų aprašyta situaciją vadinu „netinkamu teigiamo dėmesio reikalavimu”, apie tai, ką daryti, kaip iš vaikų nepadaryti kareivėlių ir susitarti bei viską spėti gražiuoju kalbame didžiajame ir populiariajame mūsų seminare „25+ metodai kaip susikalbėti”.