Tėvai, ypač mamos, mėgsta dėl savo vaikų „problemų ir netobulumų” konsultuotis su visais: mamomis, draugėmis, kaimynėmis, gydytojomis, bendradarbėmis, pirmą kartą sutiktais praeiviais… Tėvai, esant progai, gana greitai ir atvirai „ant stalo deda” savo vaiko netobulumus ir kartu su kažkuo bando sudaryti tolesnių veiksmų planą.
Kita tėvų grupė lygiai taip pat, tiek artimai pažįstamiems, tiek naujai sutiktiems pašnekovams atvirai pasakoja savo vaikų netobulumus ir…tiesiog gūžteli pečiais – „Toks augimas. Nieko nepadarysi. Išaugs. Toks mūsų vaikas.”.
Bobutės tokiam elgesiui turi tikslų pavadinimą – „Nešvarių skalbinių nešimas iš namų.”. Ir negalime nesutikti. Negalime šio proceso kažkaip kitaip pavadinti.
O ką apie tokį elgesį mano žydai?
Žydiškas auklėjimas – buvimas su vaikais, visame pasaulyje garsėja kaip kažkas, ko dėka išauga beveik genijai. Sunku prieštarauti ir sunku paneigti tai, kad šios tautybės žmonės pasižymi itin aukštu intelektu, gudrumu, protu ir t.t. Būtent šios tautybės žmonės dažniau nei kiti, apdovanojami Nobelio premija, būtent jie užima daugiausiai aukštų postų, jie gabūs moksle, turtingi, išmintingi, neapgaunami, vieningi, stiprūs, tvirto būdo, žino savo vertę ir t.t. ir t.t. Apie žydišką auklėjimą skaitykite „Žydiškas auklėjimas. Arba kertiniai izraelietiško auklėjimo akmenys.”.
Su kuo, anot žydų, geriausia konsultuotis dėl vaiko „trūkumų”?
Atsakymas paprastas, trumpas ir konkretus:
– Su niekuo!
Na taip, jei yra rimta ir esminė problema, konsultuotis su atitinkamos srities specialistais galima. Bet jokiu būdu negalima kalbėti apie kasdienius smulkius ar vidutiniško dydžio nesklandumus su bet kuo ar su visais.
Turbūt visi esame girdėję, kad žydai bardami – peikdami savo vaikus sako:
– Kaip mano toks protingas ir gudrus vaikas padarė šitokią nesąmonę?!
Tuo tarpu dauguma mūsų sakome kažką tokio:
– Kaip tu galėjai taip sugalvoti? Tu išvis galvoji? Tu nuolat pridirbi nesąmonių! Ko kito iš tavęs tikėtis, kaip diena, taip naujiena? Jei taip ir toliau, eisi griovių kasti ir baigsis tavo gyvenimas!
Įdomu tai, kad žydai apie savo vaiko netobulumus, paslydimus, prastesnį elgesį, blogus įpročius, sunkiai sukalbamą būdą, nesklandumus moksle, baimes, dvejones ir t.t. niekam nepasakoja.
Kartais gali atrodyti, kad tėvai net nepastebi „blogųjų” savo vaiko savybių. O iš tiesų, jie pastebi. Bet apie tai nekalba. Niekam. Net pats vaikas iš savo tėvų neišgirsta kažko iš serijos: tu nerangus, lėtas, išsiblaškęs, nevėkšla, neatsakingas, bailus, nemandagus, netvarkingas, užmaršus…
Vaikas auga ir niekas nei jam girdint, nei negirdint nekalba apie jo netobulumus.
Jei kartais atviriau pasisakyti atsitinka tėčiui, nėra taip blogai. Tuo tarpu mamai blogu žodžiu kalbėti apie savo vaiką negalima.
O kaip viskas vyksta pas mus? Susitinka mamos prie smėlio dėžės ar sūpynių ir prasideda istorijos apie nemiegotas naktis, nesuvalgytas košes, išlietą pieną, suplėšytas kelnes, nepaklotą lovą, neatsakingumą, baimę eiti į baseiną, atsikalbinėjimą, mušimąsi, prastus pažymius, neperskaitytas knygas, pamirštą pavedžioti šunį, priešpiečiams skirtus pinigus išleistus traškučiams ir t.t. ir taip be galo, be krašto. Regis, prastam atsiliepimui apie savo vaikus nėra nei pradžios, nei galo.
Apie tėvų žodžių ir minčių galią vaikui, tiek teigiamą, tiek neigiamą, esame rašę:
– čia „Stebuklinga tėvų galia vaikui ir netyčinis „prakeiksmas“.”
– ir čia „Ar pasakoti vaiko „paslydimus“ kitiems vaikui girdint?”.
„Jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą” – sakoma indėnų patarlėje.
Apie savo vaiką arba kalbėti gerai, arba nieko nekalbėti linkėdama (+ galvoti tik gerai, bet čia jau next level 🙄 ),
Vilma ♥