Atostogauja mūsų dičkis pas močiutę ir močiutė iš jo gan dažnai išgirsta: „O man mama leidžia.” arba „Pas mus namie nėra tokios taisyklės.” ir t.t. ir t.t.
Grįžta namo tokie paatostogavę piliečiai ir prasideda: „O man močiutė leidžia.”, „Pas močiutę namie nėra tokios taisyklės.” ir t.t. ir t.t.
Ir taip kas kartą! Pas vieną močiutę vieną tiesa, pas kitą – kita, mokykloje dar kažkokia tiesa, pas draugus ir vėl kita tiesa, pas kaimynus dar kitaip, o ir nuosava mama bent jau kokius 5 kartus per dieną nusistovėjusią namų tiesą aukštyn kojom apverčia.
Maža to, visų šitų tiesų gausybėje + nuolat besikeičiančioje savo paties asmeninėje tiesoje, mes tikimės, kad vaikai elgsis teisingai.
Vaikai yra maži, bet jie nėra kvaili, todėl labai greitai pastebi, kad viskas aplinkui yra skirtinga: mama, tėtis, broliai, seserys, močiutės, seneliai, draugai, kaimynai, šunys, ledai, kalnai, lygumos, saulė, lietus, diena, naktis…
Paskutiniame sakinyje svarbiausi yra du žodžiai VISKAS YRA. Būtent. VISKAS YRA ir turi teisę būti. Problema, patyčios, nuoskaudos ir kiti baisūs dalykai prasideda tada, kai ne viskas ir ne visi turi teisę būti.
Dažniausiai tėvai savo vaikus moko priimti ir per gyvenimą nešti jų (tėvų) tiesą bei vertybes ir retas kuris moko kurti savo (vaiko) tiesą bei vertybes. Tėvai tiki mokantys savo vaikus iš širdies to, ką patys mano esant geriausia ir teisingiausia. Tarytum teisinga ir protinga bet…
Pirmiausia mes esam kitos ir kitokios kartos, kitokie žmonės, augantys kitokiomis sąlygomis. Tai, kas buvo teisinga anksčiau, dabar turi kitokį teisingumo atspalvį. Ir dabar, kaip niekad anksčiau, svarbu vaikus išmokyti, kad pasaulis susideda iš dviejų tiesų:
– Absoliuti tiesa yra ta, kuri bendra visiems žemės gyventojams. Pvz.: žemė sukasi aplink saulę, paroje yra 24 val., po nakties ateina diena, ugnis yra karšta, jei kiši pirštus į rozetę – žūsi, jei kiši peilį į burną – įsipjausi liežuvį ir pan.
– Reliatyvi tiesa yra tiesa, kurią susikuria ir turi kiekvienas žmogus. Ji kiekvienam kitokia. Tai religija, menas, pomėgiai, maistas, gyvenimo būdas, šukuosena, apranga, daiktai, kambario tvarkingumas, miegojimo įpročiai, kalbėjimo garsiai ar tyliai įpročiai ir t.t.
Už kiekvienų durų gyvena žmonės ir jų reliatyvios tiesos. Kiek durų – tiek tiesų, o kartais ir daugiau. Jei už durų gyvena šeši, tikėtina, kad tiesos ten bent jau keturios.
Absoliuti tiesa pagrįsta mokslu, atradimais, tyrimais. Ji tokia, kurią tiesiog reikia žinoti (reikia jeigu norisi ir įdomu). Absoliučią tiesą galima išmokti mintinai arba suprasti ir suvokti jeigu tam pakanka gabumų ir suvokimo.
Reliatyvi tiesa pagrįsta kiekvieno žmogaus asmenine patirtimi, jo vertybėmis, patyrimais bei pasirinkimais. Nėra jokio reikalo kiekvieną kiekvieno žmogaus tiesą suprasti ar suvokti. Bet būtina kiekvieno žmogaus tiesą gerbti. Prisimenate? VISKAS YRA ir turi teisę būti. Kai vaikas šią frazę išmoksta ir supranta dingsta patyčios, karai ir kiti priešiškumai.
Iš prigimties vaikai yra smalsūs ir tolerantiški bet kokiai tiesai. Jiems tai, kad kažkas (ne)valgo mėsos yra tokia pati įvairovė kaip skirtingų spalvų ir formų Lego kaladėlės – būna visokių, kartais reikia vienos, kartais kitos, turiu mėgstamiausias.
Kito žmogaus tiesą galima stebėti ir vertinti – o gal ten yra kažkas įdomaus ir priimtino man? Gal ir aš taip manau?
Capt tiesos gabalėlį iš vieno. Capt iš kito. Trečio. Ketvirto. Trisdešimt antro… Ir štai nauja mano tiesa.
Tobula tai, kad kai visos tiesos turi teisę būti ir yra teisingos bei galimos, nelieka būtinumo kažkam būtinai pritarti, kad pritapti. Tokiu būdu žmogus (mūsų vaikas) savo tiesą kuria remdamasis tik savo paties vertybėmis, supratimu, patyrimu ir pasirinkimu. Ir tampa savimi.
Apie reliatyvią tiesą svarbu tai, kad ji kinta. Dažnai. Daug. Ji gali kokį mėnesį būti vienoda, o po to pasikeisti labai. Gali kisti kasdien po truputį. Apie reliatyvią tiesą svarbiausia yra tai, kad ji yra ir gali būti visokia.
Būti tolerantiškais tiesai linkime!