Tikros tikro Kapitono pamokos.

Vienu iš įgulos gali tapti tik tada, kai pamiršti visus savo norus.
Kapitonas
 

Štai tokią pamoką prieš kelias savaites Kuršių mariose iš tikrų tikriausio Kapitono gavo mūsų sūnus.

Ne, ne apie visišką, absoliutų, amžinai besitęsiantį norų praradimą buvo kalbama. Tiesiog tam, jog galėtum būti su kitais, jog galėtum būti už kažką atsakingas, kažkuo rūpintis privalai tam kartui pamiršti savo norus. Ramiai ir išdidžiai save pasilikti sau.

Dalinamės išties pamokančia istorija.

O buvo taip.

Atostogavome. Išplaukėme pramoginiu buriniu laivu kartu su kitais atostogautojais į marias saulės palydėti. Smagu. Laivo įgula pasakoja istorijas, pro žiūronus rodo erelį žuvininką, baksteli į rusų pasieniečius. Žodžiu tikra turistinė atrakcija.

Plaukiam ir mūsų berniukas užsigeidžia laivą pavairuoti. Laivas ne šiaip kokia maža jachtutė, o gana nemažas senas burinis žvejybinis laivas. Kokių 30 turistų plukdo. Drąsinu ir raginu paprašyti kapitono. Gražus senovinis medinis vairas laivo priekyje. Smagu turėtų būti.

Nedrįsta. Raginu, drąsinu, mokau… Išdrįso, gražiai paprašė ir…iš Kapitono išgirdo neigiamą atsakymą: „Ne, negalima.”. Jokio paaiškinimo, jokių komentarų, tiesiog kapitoniškas griežtas ne ir viskas.

Nuleidęs galvą grįžta atgal, sako: „Neduoda.” ir atsidūsta. O Kapitonas atsisukęs į mane prideda:
– Ale ir mama kokia, vaikui laivą vairuoti leistų.
– Šita mama ir lėktuvą ir raketą leistų vairuoti jei tik jam dėl to susitarti pavyktų. – Atsakau.

Berniukas guodžiasi, liūdnas klausia „Kodėl?”, bet neverkia ir nekela scenų. Kapitonas už poros metrų nuo mūsų vairuoja laivą ir viską girdi. Aiškinu, kad Kapitonas čia laive už visus atsakingas, visus išplukdė, visus sveikus ir gyvus sugrąžinti į krantą turi.
– O kas jei tu staigiai pasuksi vairą ir laivas apsivers? (Kuriu istoriją) O kas jei tu pasuksi per daug ir susidursim su kitu laivu? Gal kai kurie čia plaukiantys žmonės bijo vandens ar plaukti nemoka, kas jeigu jie garsiai bliauti ir isterikuoti pradės už vairo mažą berniuką pamatę? Laivą vairuoti rimtas ir atsakingas darbas, reikia daug mokytis! O jei vėjo stipraus gūsis, ką tada darysi, kaip laivą valdysi?…

Kapitonas vairą perduoda jaunam berniukui iš savo komandos ir pasitraukia mums už nugarų, tačiau vis dar lieka netoliese.

Sūnus bando man aiškinti, kad jis atsargiai vairuotų, stipriai vairą laikytų, o aš toliau kuriu potencialias grėsmes bei pavojus, mokau atsakomybės ir to, jog tam tikrų dalykų reikia palauki, išlaukti, išmokti. Bandau įtikinti, jog ne viską gali turėti iš karto, būna, kai pirma reikia daug, ilgai bei kantriai mokytis, o tik paskui gali mėgautis.

Klauso liūdnai, bet ramiai ir kantriai.

Staiga Kapitonas sako:
– Žinai, laivo įgula gali tapti tik tada, kai pamiršti bet kokius savo norus ir darai tai, ką reikia daryti.
Ir šūkteli vaikinui už vairo, kad priimtų Karolį pavairuoti.

D i e v u l ė l i a u  su kokiu išdidumu, atsakomybe ir laime mūsų berniukas spaudė vairą!

Išlipus į krantą pamoką tęsėme. Kalbėjome apie žmogaus vidinę ramybę, susitvardymą, išklausymą, susikaupimą. Aptarėme, jog kartais reikia pasitraukti, nusiraminti, apgalvoti ir tik po to bandyti iš naujo. Pakalbėjome apie tai, jog kiti žmonės mus kartais tikrina, dirbtinai sukuria nepalankias, nemalonias, stresines situacijas tam, jog įsitikintų mūsų valios stiprumu bei gebėjimu išlikti ramiais, blaivaus, šalto proto. Įvardinome net ir tai, kad elgiantis kantriai, ramiai, atsakingai, patikimai ir t.t. galima pakeisti išankstinį kito nusistatymą.

Vaikas savo kailiu patyrė kaip svarbu, o kartu ir labai paprasta, užsitarnauti autoritetingų žmonių pasitikėjimą bei pagarbą

Dar ir dar kartą įsitikinome, kad ne pyktis, ne ašaros, maldavimai ar zyzimai yra TAS kelias, kuris veda į tikslą. Dar kartą užsitikrinome, kad savo vaiką ne baudžiame, bet ugdome kartais pasakydami „ne”, priversdami palaukti, užsitarnauti ar tiesiog paaugti.

Ramybės ir kantrybės Jums ugdant ramybę ir kantrybę! 🙂

Leave a Reply

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *