Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti susitinkant su naujais žmonėmis. Susitinki ir parsineši namo glėbį naujų idėjų.
Su Joana susitikome koučingo sesijoms, bet, kaip ir dera moteriškėms, pasikalbėjome apie viską, o labiausiai apie vaikus ir namus. Mūsų požiūris į tai, ką vaikams derėtų valgyti gana panašus. Skirtumas tik toks, kad Joanos „stuburas tvirtesnis”, t.y. ji kantriau, nuosekliau, atsakingiau, įtaigiau, įtikinamiau, logiškiau ir visaip kitaip …iau, diegia savo vaikams sveikos mitybos principus.
Esu tikra, kad jai pavyks, nes „sveikos mitybos” reikalą ji ima iš esmės nuo pagrindų. Ne, visai ne banaliai, nuvalkiotai, nuobodžiai ar įkyriai. Ji tai daro protingai. Susitvarko ne tik su vaikais, bet ir su pačia savimi.
Pasakoju…
Daugybė vaikų nėra labai entuziastingi sveiko maisto atžvilgiu. Dažnai tenka girdėti tėvus sakant, skundžiantis, guodžiantis, konstatuojant ar besiteisinant (kai ir vėl jiems kavinėje užsako bulvyčių):
– maniškiai nevalgo daržovių;
– jie nevalgo vaisių;
– nevalgo sriubos;
– troškinių;
– žuvies;
– …
arba
– jie valgo tik mėsą;
– jie kavinėje visada valgo tik desertus;
– jei neužsakysiu ledų jie sugadins visą vakarienę;
– jei nebus kolos, jie nevalgys ir visą laiką zys;
– pusryčiams pas mus visada tik batonas su šlapianka, kitaip mes iš namų išvis neišeitumėm;
– …
arba
– jie valgo tik prie TV ar kompiuterio;
– valgo tik ant palangės;
– valgo tik kai žaidžia, o aš maitinu;
– …
Ir dar daug daug visokių kitokių genialių pasiteisinimų vaikų (ne)valgymo tema.
Turime ir mes tokių pasiteisinimų, mūsų didysis ypatingo nevalgumo bei išrankumo egzempliorius. Galvojome, kad taip ir bus, nieko nebepakeisi ir t.t. Bet…
Bet į rankas papuolė knyga „Prancūzų vaikai valgo viską”. Ši knyga ir joje aprašytų metodų taikymas tikrai padėjo. Tikrai. Ir šiaip be knygos širdies gilumoje tikiu, jog tikrai galima nemėgti kažko vieno, bet nemėgti visų daržovių, visų vaisių, visokios žuvies ar visko, išskyrus bulvytes iš kavinės meniu – neįmanoma. Priežasčių reikėtų ieškoti ne nemėgime, o kažkame kitame.
Kita vertus, o koks skirtumas kodėl vaikas „nemėgsta” – gerokai svarbiau yra tai, ką galima padaryti, kas paskatintų pamėgti!
Iš Joanos išgirdau nerealiai paprastą ir genialią idėją kaip paskatinti vaikus domėtis maistu, jį rinktis ir, svarbiausia, vertinti. Maža to, ši idėja paskatina ne tik vaikų, bet ir tėvų domėjimąsi maistu bei didina išprusimą.
Viskas daugiau nei paprasta.
Dedi maistą ant stalo ir sakai kam jis skirtas:
– Žirneliai, skatina ilgaamžiškumą ir naudingi odai, kad būtų graži, švelni ir minkšta.
– Morkos ar mėlynės tam, jog gerai matytum.
– Nuo brokolių kaulai ir raumenys auga greitai, būna tvirti, be to, gerėja atmintis, smegenys protingai galvoja.
– Kopūstas kovoja su kosuliu ar peršalimu, gerina nuotaika, nuo jo auga gražūs ir sveiki plaukai.
– Grikiai padeda virškinti, nuo jų gerai pilvukui, jam daug lengviau pasisavinti geras medžiagas iš bet kokio maisto jei kartais gauna grikių.- …
– …
Ir taip toliau be galo. Dedi maistą ant stalo ir pasakoji istoriją kam jis skirtas. Mes čia išskyrėme tik po kelias gerąsias produktų savybes, jų tikrai yra gerokai daugiau.
Vaikams patinka žinoti kas, kaip, kam ir kodėl. Kurį laiką taip papasakojus, žiūrėk, vaikas pats prašo kažko, kas leistų greičiau augti, greičiau bėgti, geriau matyti. Jei vieną dieną palepino pilvą, kitą norės kažko kojoms, rankoms, ausims, plaukams, nosiai ir t.t. Vaikai save myli 🙂
Bet tai dar ne viskas! Kai kartais išpuola beverčio maisto valgymas vaikui apie tai atvirai pasakoma. Įpratęs žinoti kam koks patiekalas skirtas, t.y. įpratęs, jog kiekvienas patiekalas naudingas kažkuriai kūnelio daliai, vaikas greičiausiai pats paklaus visko apie naujus patiekalus. Paklaus ir gaus atsakymą, kad nenaudinga niekam. Valgai, pilvas pilnas, o naudos tiek pat, kiek suvalgius kelis lapus popieriaus ar muilo.
Naudos jokios – neaugi, nestiprėji, negreitėji, negudrėji… Ir…labai didelė tikimybė, jog vaikas pats paprašys jam patiekti kažką, kas būtų nors kiek, nors kažkam naudinga. Tokiu būdu po truputėlį, po žingsnelį lyg ir netyčia bus pereita prie įvairios, visoms kūno dalims skirtos bei pilnavertės mitybos.
Žinoma, kaip visada – pirmiausia reikės laiko ir kantrybės, bet dėl rezultato matyti savo vaiką renkantis sveikus bei įvairius patiekalus pasistengti tikrai verta!
Be to, vaikai dažnai nedrąsūs būna tuomet, kai kažko nepažįsta, pvz.: sutikę nematytą žmogų slepiasi tėvams už nugaros. Lygiai taip su maistu – lėkštėje matydami nepažintą objektą, jo atsisako taip tarsi apsisaugodami, pasislėpdami. Susipažinus bei atsakius į klausimus kas, kam ir kodėl naudinga, pasikalbėjus, jog maistas yra draugiškas, kūneliui naudingas ir pan., pirmiausia galime sulaukti apžiūrėjimo, paknibinėjimo, pauostymo, palaižymo, vieno kąsnelio paragavimo.
Truputis kantrybės nespausti, nereikalauti, neversti, neskubinti…žingsnis po žingsnio, istorija po istorijos ir vaikas su maistu tampa draugai 🙂
Bent jau mūsų namuose tai veikia.
Draugystės su maistu Jums!