Nors visi švenčiame Velykas, neretai mūsų žinios apie tai apsiriboja kiaušinių marginimu. Ir mes švęsdavome sau Velykas, kirsdavome kiaušinius ir per daug nesusimąstydavome, nekeldavome klausimo „Kodėl?”. Bet kai augini vaikus, kažkaip natūraliai norisi, kad viskas būtų kitaip, turėtų prasmę, priežastį, paaiškinimą. Kaip nesinori vaikui primesti kuriuos batus autis, lygiai taip nesinori tiesiog be paaiškinimo primesti kokias šventes švęsti.
Pasirodo, Velykos – pati svarbiausia viso katalikiško pasaulio šventė. Kas yra Velykos ir kaip turėtume jas pasitikti?
Daugybė žmonių švęsdami krikščioniškas šventes – Velykas ar Kalėdas, tarsi stengiasi ignoruoti tikrąją jų esmę. Ko gero, tokį požiūrį atsinešėme iš sovietinių laikų, kai išsaugodami tam tikrus šių švenčių atributus (margintus kiaušinius ar papuoštą eglutę) bandėme priskirti juos vien pagoniškoms tradicijoms – saulės grįžimui, gamtos atgimimui ir pan. Iš tiesų, daugybė krikščioniškų švenčių detalių yra atkeliavusios ir sutampa (buvo sutapatintos) su senosiomis etnografinėmis tradicijomis.
Tačiau jei švenčiame Velykas, o ne Kiaušinių dieną, verta trumpam prisiminti, kas tai yra. Manoma, jog lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, kuris reiškia Didžioji diena. Velykų pavadinimas taip pat siejamas su žodžiu „vėlės”, mat mūsų protėviai šiuo laiku lankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems maisto.
Didžioji savaitė
Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąja. Ji prasideda Verbų sekmadieniu. Verbų sekmadienį švenčiama Kristaus įžengimo į Jeruzalę diena. Tądien jis buvo pasitiktas mojuojant palmės šakelėmis ir giedant šlovinimo giesmes. Lietuvoje palmių šakeles dažniausia atstoja kadagio šakelės, tačiau kiekviename regione jos dar būdavo papildomos karklais, tujomis, alyvomis ar kt.
Svarbiausias per didžiąją savaitę yra vadinamasis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Mes labiausiai esame įpratę švęsti Velykų rytą, sekmadienį, tačiau iš tiesų katalikams svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kai kuriose šalyse Velykos triukšmingai švęsti pradedamos jau nuo ketvirtadienio ar dar anksčiau, o sekmadienį jau rimstama, ruošiamasi darbo savaitei. Tačiau, jei paisome krikščioniškų tradicijų, akivaizdu, kad savaitę prieš Velykas linksmintis priežasčių nėra.
Didysis ketvirtadienis
Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę. Tą vakarą Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais, buvo išduotas ir suimtas, todėl ši diena itin svarbi kunigams, minimas kunigystės įsteigimas. Tai – Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas mokiniams. Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį.
Tą vakarą Kristus ne tik valgė su savo mokiniais paskutinę vakarienę, bet ir plovė jiems kojas – toks vaidmenų apsikeitimas kalba apie pasiaukojimo, nusižeminimo svarbą. Kartais tai siejama su vidiniu apsivalymu. Galbūt dėl tos priežasties lietuvės šeimininkės šią dieną dar vadina švaros ketvirtadieniu ir sieja ne tik su vidiniu, bet ir su išoriniu apsivalymu – stengiasi kuo gražiau išblizginti, sutvarkyti namus, nubraukti voratinklius, išplauti langus, apeina visus kampus, išvėdina ir pakeičia patalynę. Tą dieną šukavo ir valė naminius gyvūnus ir gyvulius, išplaudavo visus skalbinius ir indus, kad visi metai būtų švarūs.
Didysis penktadienis
Didysis penktadienis – tai Kristaus kančios ir mirties diena. Tai vienintelė diena per metus, kai neaukojamos šventosios Mišios. Tą dieną skaitoma Kristaus kančios istorija, prisimenama tai, ką jis yra padaręs, prisiėmęs, iškentėjęs dėl mūsų. Kadangi tą dieną Kristus mirė ant kryžiaus, šiam krikščionybės simboliui skiriama ypatinga reikšmė. Vakare jam pagarbinti bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos.
Didysis penktadienis – proga apmąstyti ir savo buvimą, savo kaltes, sprendimus, savo santykį su krikščionybe. Tai tylos, ramybės, susikaupimo ir didžiojo, griežto pasninko diena, kai būtina susilaikyti nuo visų linksmybių, tačiau taip pat nederėtų ir persidirbti, būtina atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių, uolesni krikščionys tą dieną nevalgo visiškai.
Didysis šeštadienis
Tai savotiško laukimo diena – Kristus jau nuimtas nuo kryžiaus, palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Jo mokiniai išsibėgioję, išsislapstę. Daugelis, kurie juo tikėjo, liko savotiškai nusivylę, nes suprato, kad jis tik žmogus. Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą, – jo motina Marija. Ne veltui Lietuvoje Didysis šeštadienis dar vadinamas Marijos šeštadieniu.
Didįjį šeštadienį labai svarbus vaidmuo tenka ugniai ir vandeniui. Šiuo požiūriu Velykos yra artimos daugeliui pagoniškų švenčių, tarkim, Rasoms (Joninėms). Bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Kiekviena šeima tądien (dabar tai vyksta vakarais) skubėdavo į bažnyčią parsinešti šių dalykų. Anksčiau ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas.
Buvo svarbu, kad nešant ugnį ji neužgestų. XIX a. pabaigos – XX a. pr. tai atrodė išties įspūdingai – raiteliai ir būriai paauglių, sukdami apie galvas pintis arba smilkstančius virvagalius, kad neužgestų, skubėdavo namo net iki 10 kilometrų. Niekas šventosios ugnies neidavo skolintis, turėjo būtinai parsinešti patys. Pareinančių su ugnimi laukdavo šeimininkė, paruošusi krosnį – senuosius nuodėgulius kruopščiai išvaliusi, prikrovusi sausų malkų. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius.
Iš pradžių buvo teigiama, kad gera šeimininkė šventintą Velykų ugnį turi išlaikyti neužgesusią ištisus metus – į tokius namus netrenkia griaustinis, tuose namuose nebūna barnių. Vėliau šis laikas buvo sutrumpintas iki Sekminių (7 savaitės), dabar siūloma išsaugoti bet iki Velykų pirmos dienos ryto. Šiais laikais ugnies turbūt jau niekas nesistengia namo parnešti neužgesusios, tačiau laužas vis tiek kūrenamas, žmonės prisidega nuo jo atsineštas žvakutes, vėliau ta žvakė, jau gavusi šventos ugnies, gali būti vėl uždegama, taip išsaugant tradiciją.
Lengviau šiais laikais parsinešti šventintą vandenį. Parneštu vandeniu šlakstomi namai, kiemas, Velykinis stalas. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją.
Didįjį šeštadienį dažomi ir margučiai – svarbiausias Velykų atributas.
Velykų naktis
Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai laukiam Kristaus prisikėlimo, yra pati svarbiausia. Pamaldos daugelyje bažnyčių prasideda įspūdinga žvakių jūra – pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė, taip pat su savo degančiomis žvakutėmis, pridegtomis nuo pašventintos ugnies, sustoja visi tikintieji. Šventinamas vanduo. Tai tinkamiausia naktis Krikštui – vieni krikštijasi naujai, kiti atnaujina įžadus. Skaitoma daug skaitinių iš Senojo testamento, o su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba giesmė „Aleliuja“. Būtent tai yra džiaugsmingiausias Velykų momentas. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Visi džiaugiasi, sveikina vieni kitus sakydami: „Kristus prisikėlė“, spaudžia rankas.
Velykų sekmadienis
Lietuvoje didesnė dalis žmonių Kristaus prisikėlimu džiaugiasi jau atsibudę, sekmadienį. Net tie, kurie nėra itin uolūs tikintieji, Velykų sekmadienio rytą stengiasi dalyvauti Prisikėlimo pamaldose.
Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina procesija. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame šią žinią į gyvenimą, į viešumą. Gaudžiant Velykų varpams, giedama: „Linksma diena mums nušvito…“
Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba. Tai ypatinga – vilties ir džiaugsmo kupina diena, nes būtent Prisikėlimo stebuklu ir viltimi yra pagrįsta visa krikščionybė.
Velykų ryte nešdavo bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, mėsą, sviestą, sūrį. Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.
Išėję iš bažnyčios žmonės sveikindavo vieni ktius, tačiau ilgam neužsibūdavo – vis skubėjo namo. Buvo manoma, jei Velykų rytą būsi apsnūdęs, tai toks būsi ir visus metus. Tą dieną buvo įprasta švęsti namuose, į svečius neinama.
Pradedama valgyti nuo šventinto margučio. Pirmasis margutis nedaužomas, o pagarbiai supjaustomas ir padalijamas. Jis turi būti sveikas, jei nori būri sveikas visus metus. Šventintų, iš bažnyčios parneštų margučių apskritai nederėtų daužyti, ridenti ir pan. – taip žaisti galima su kitais kiaušiniais. Beje, labai svarbu atsiminti, su kuo daužei pirmąjį margutį – buvo manoma, kad paklydus, tereikia prisiminti tą žmogų ir kelią išsyk atrasi.
Kiti velykiniai papročiai
Namai per Velykas puošiami sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakomis bei pirmosiomis pavasario gėlėmis, valgiai gausiai apkaišomi žalumynais. Tai reiškia pabudimą, prisikėlimą – ne tik Kristaus, bet ir labai gražiai su juo sutapusiu gamtos.
Antrąją Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti. Anksčiau būdavo apsiribojama margučių dovanojimu, dabar dauguma prie jų prideda ir didesnes dovanėles – saldumynų, žaislų ar pinigų. Daugelyje šalių (plinta ir Lietuvoje) tikrus kiaušinius yra pakeitę šokoladiniai. Pirmiausia aplankomi krikštatėviai (arba ateina patys), vėliau einama pas gimines, kaimynus. Kiaušiniautojai gali būti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kiekvieną užėjusį būtina apdovanoti kiaušiniu, galima pavaišinti.
Be margučių mušimo, populiarus yra jų ridenimas. Baigę kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Tas, kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Žaidė šį žaidimą ne tik vaikai, bet ir suaugusieji (tik merginos – ne). Kai kur laimėtojas būdavo tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai. Taip pat kai kuriose šalyse pastatomi varteliai – laimi tas, kurio kiaušinis į juos pataiko.
Dar vienas paprotys lalavimas. Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai. Jie eidavo į tuos namus, kur yra netekėjusių merginų ir dainuodavo dainas apie vainikėlius, rūteles ir pan., girdavo jų grožį, linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Lalauninkus sutikusios merginos apdovanodavo juos margučiais, vaišindavo. Beje, lalauti buvo pradedama jau pirmosios Velykų dienos vakare ir tai vyksta per naktį. Šiais laikais kaimuose taip pat daug kur yra išlikęs šis paprotys, bet lalautojai nelabai susiję su vedybomis – tiesiog vieni kaimynai taip aplanko kitus, eidami iš trobos į trobą ir visur vaišinami.
Velykų antrąją dieną buvo populiarus ir laistymasis. Jaunimas stengiasi anksti atsikelti ir aplaistyti tuos, kurie tebemiega. Kartais, ištraukę miegantį iš lovos, jį nunešdavo į upelį ir įmerkdavo į vandenį.
Trečiosios dienos užsiėmimas buvo supimasis. Daugelyje kaimų būdavo sūpuoklės, prie kurių rinkdavosi jaunimas. Vyrai supdavosi, kad javai augtų aukštesni, būtų geresnis derlius, o merginos – kad lengvai ir gerai ištekėtų. Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje – jie supdavosi, kad būtų smagūs ir greiti. Jei nėra sūpuoklių, galima suptis ant permestos lentos.
Ketvirtąją, Ledų dieną (trečiadienį) žmonės nieko nedirbdavo: tikėta, kad darbas gali prišaukti ledų krušą.
Oficialiai Velykų šventės baigiasi po savaitės – pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu arba mažosiomis, vaikų Velykomis. Tie krikštatėviai, kurie negalėjo pasveikinti savo krikštavaikių per tikrąsias Velykas, apdovanodavo juos dabar. Taip pat būdavo pabaigiami Velykų valgiai, aplankomi tie, pas kuriuos apsilankyti nespėjote. Po ilgųjų švenčių prasideda metas kibti į pavasarinius darbus.
Gražių Jums švenčių, spalvotų margučių ir daugybės pavasario darbų po Velykų!
Šaltinis: www.moteris.lt