Žydų tautos žmonės (izrealiečiai) įvairiais aspektais vis mirga visur kur: pasakojimuose, pasikalbėjimuose, straipsniuose ar gyvenimiškose istorijose – pradedant anekdotais apie žydų mamas, kurios aktyviai rūpinasi savo 40-mečiais „vaikais”, baigiant turtingiausių pasaulio žmonių sąrašuose linksniuojamomis pavardėmis.
Anot Vikipedijos, žydai sudaro apie 0,2 proc. pasaulio gyventojų viso jų yra apie 13 mln. Daugiausia žydų gyvena JAV – apie 5,6 mln ir Izraelyje – 5,3 mln.. Lietuvoje, įvairių šaltinių duomenimis, šiandien gyvena apie 4000 žydų.
Žydų tauta sudaro visai nedidelį procentą pasaulio gyventojų, tačiau, paskutiniais duomenimis, net trečdalis Nobelio premijos laureatų yra žydų kilmės, kaip ir trečdalis visų pasaulio milijonierių!
Tarp kurių yra tokie žmonės, kaip Laris Elisonas, Markas Cukenbergas, Stivas Balmeris ir t.t..
Natūralu, jog kitos pasaulio tautos kelia klausimą: „Kokia yra žydų sėkmės paslaptis?”
Manoma, kad žydų tautybės žmonių sugebėjimai ir stipriosios asmeninės savybės nėra įgimti ar atsitiktiniai, priešingai – jie sąmoningai bei nuosekliai formuojami nuo ankstyvos vaikystės. Žydiškas vaikų auklėjimas remiasi šeima, bendruomene, giliomis tradicijomis, pagarba, laisve, bei atsakomybe.
Taigi, susipažinkime su kertiniais Izraelyje gyvenančių vaikų auklėjimo principais.
Pirmas: Šeima – yra pamatas ir didžiausia vertybė.
Šeimos kultas – yra vienas iš pagrindų, ant kurio laikosi visa žydų bendruomenė ir tai tikrai iškart pastebima viešint Izraelyje. Daugybė vaikų, lakstančių žaidimų aikštelėse, tėvai, stumiantys vežimėlius, didelis triukšmas kavinėse ir pan. Vaikų iš tiesų yra daug, nes „vaikų klausimas“ Izraelyje sprendžiamas paprastai- vaikų turi būti tiek, kiek užtenka pinigų, jėgų ir sveikatos juos užauginti. Be to, Izraelyje gyvena labai daug religingų šeimų, kurie paklūsta Dievo palaiminimui – „Būkite vaisingi ir dauginkitės“, šiose šeimose būna ir po 11 vaikų, kas žinoma, yra žymiau daugiau nei statistinis Europos vidurkis 😊
Tikrąją žydišką auklėjimo sistemą su visomis jos taisyklėmis galima pamatyti tik Izraelyje, nors dalį šių principų naudoja mamos ir tėčiai skirtingose pasaulio šalyse.
Taigi, šeima laikoma didžiausia bendruomenės vertybe. Čia ne tik gerbiamos senosios, gilios tradicijos, kurios suartina šeimą, čia šių tradicijų griežtai bei su džiaugsmu laikomasi. Pvz.: kiekvieną Penktadienio vakarą vaikai stengiasi atvažiuoti vakarienės pas tėvus atšvęsti Šabato arba bent jau visiems kartu susirinkti prie stalo ar sinagogoje per didžiąsias metų šventes. Taip kuriamas artumo ir bendrumo jausmas. Vaikai ne tik žodžiais ar patarimais mokomi, kaip reikia gerbti, mylėti artimuosius, jais rūpintis, bet ir savo akimis tai mato bei jaučia, nuolat dalyvauja tame buvime kartu, rūpestyje vienas kitu.
Žydai šeimas kuria atsakingai, dar iki santuokos aptardami bei suderindami daugybę aktualių klausimų. Normalu jei šeimos pradedamos kurti vėliau, sulaukus 30-ties metų, kai žmogus jau subrendo, pagyveno „dėl savęs“ ir pažino pasaulį. Prieš sukurdami šeimą, jaunieji daug kartų aptarinėja savo požiūrį į vaikų auklėjimą, pareigų pasiskirstymą ir tikrai, daugelis tėčių turi savo „dady‘s time“ kai vieni ar su savo draugais stumia vaikų vežimėlius, žaidžia aikštelėse – vaikų auklėjimas, anot žydų požiūrio, tai vyro ir moters atsakomybė.
Taigi, senelių ir tėvų pavyzdys yra vienas iš pagrindinių auklėjimo metodų. Žydų šeimose priimta rodyti meilę ne tik vaikui, bet ir vienas kitam. Šeimoje vienas iš pagrindinių vaidmenų tenka vyro ir moters santykiams, jų tarpusavio meilei, pagarbai ir rūpesčiui vienas kitu. Taip vaikams formuojamas, ugdomas darnios šeimos santykių modelio supratimas, kurį jie vėliau perneša į savo šeimas. Mamos mergaites moko rūpintis šeimos poreikiais, skleisti šilumą, gerbti vyrus, o tėčiai savo pavyzdžiu moko džiaugtis šeima, dėkoti, tvirtai rūpintis, žaisti su vaikais ir pan. Matydami tvirtus, pagarba, bei meile pagrįstus tėvų santykius, vaikai jaučiasi saugūs, tikri dėl ateities bei mylimi ir šį jausmą neša per visą savo gyvenimą. Taip pat iš tėvų bei giminių elgesio, žodžių, gestų vaikai perima vertybes, tradicijas, moralines dogmas, reakcijas į grėsmes, stebi kaip susidorojama su sunkumais ir t.t..
Kaip teigia vienas žydų išminčius:
„Elkitės prie vaiko taip, kaip norėtumėte, kad jis elgtųsi pats“.
Antras: Bendruomenė yra aktyvi bei teisėta kiekvieno kito bendruomenės nario auklėtoja.
Viena iš įdomiausių ir kitoms tautoms neįprasčiausių ar net nepriimtiniausių Izraelio žmonių ypatybių, yra ta, kad visi, kas netingi, gali „auklėti“ Jūsų vaikus, na – ir Jus pačius 😊
Kiekvienas Izraelio pilietis yra atsakingas ir jaučiasi atsakingas už visos tautos išsiauklėjimą, kultūrą, žinias, moralinių normų supratimą, vertybių žinojimą. Tai, kad kažkas pataria, auklėja, pataiso nereiškia smerkimo ar pasipiktinimo, priešingai, tai rodo, jog visi visuomenės nariai yra matomi, jais kažkas rūpinasi, linki gero, pamoko – visi yra svarbūs, reikalingi ir visi bus sugrąžinti į „teisingą kelią”.
Kita vertus, mes nuolat piktinamės, jog niekas nemato liūdno ar sutrikusio svetimo vaiko, kad visi domisi tik savimi, nesuteikia pagalbos, nepasiūlo rankos, neišklauso – visi tik bėga, rūpinasi savo reikalais ir „negirdi” kaip kaimynai barasi ar mušasi. Izraelyje taip nebūna! Čia kiekvienas praeivis padės bet kuriam vaikui, taip, kaip padėtų savam, juo pasirūpins, ras problemos sprendimą. Pakalbintas ar paguostas bus kiekvienas kažką pametęs, pasimetęs, nusibrozdinęs kelį ar tiesiog liūdnas žaidžiantis smėlio dėžėje, kas, žinoma, kiekvieną bendruomenės narį priverčia jaustis reikalingu, neleidžia jaustis vienišu, kuria saugumo, bendrumo, pasitikėjimo vienas kitu ir pasauliu atmosferą.
Trečias: Laisvė Būti.
Pagrindinis principas, kurio remiamasi šeimoje – yra meilė ir pagarba kiekvienam žmogui. Visas auklėjimas yra nukreiptas į tai, kaip paruošti vaiką gyvenimui: kaip pasinaudoti savo talentais ir stiprybėmis, kaip susitvarkyti su savo silpnybėmis, kaip išmokti daryti pasirinkimus ir t.t. ir pan.. Ir nors kartais iš anekdotų apie mamas žydes, galima susidaryti vaizdą, kad jos viską sprendžia už savo vaikus ir laiko juos prisirišusios prie savęs, tačiau Izraelyje mamos kiek kitaip auklėja vaikus – vaikai čia auginami ne tam, kad tenkintų tėvų poreikius, jais rūpintųsi, bet tam, kad taptų savarankiški ir savo pavyzdžiu augintų savo vaikus.
Viena vertus, viešint Izraelyje ir stebint vaikus, gali susidaryti vaizdas, jog jie auga chaose, didelėje laisvėje, be ribų. Iš tiesų čia vaikams daug kas leidžiama, ko kitose šalyse mamos neleistų savo vaikams: triukšmauti viešose vietose, sėdėti ant šaltų grindų, kreiptis į suaugusius „Tu“ (nes „Jūs“ hebrajų kalboje nėra) ir pan. Kita vertus, vaikams nuo mažens diegiama atsakomybė už save ir savo veiksmus, kas liečia savo ir kitų žmonių sveikatą, saugumą ir rūpestį. Taigi, laisvė turi tam tikras ribas, kurių nevalia peržengti, nes tai gali pakenkti tau ar kitiems.
Ketvirtas: Atsakomybė už savo sprendimus ir elgesį.
Kartu su laisve, vaikai nuo pat mažens mokomi ir atsakingumo. Tėvai moko vaikus planuoti laiką bei darbus, sudaryti savo dienotvarkę ir teisingai paskirstyti prioritetus. Dienotvarkėje dažniausiai yra daugybė veiklų, tarp kurių būtinos: namų darbų ruoša, pagalba namuose / namų ruoša, popamokinė / užklasinė veikla ir, būtinai, vaiko laikas sau (žaidimai su draugais, skaitymas ir pan.). Taigi, vaikai mokomi, jog gyvenime žmogus turi būti užsiėmęs, siekti tikslų, tobulėti, mokytis, bet, tuo pat metu, kiekvienoje dienoje privalu suplanuoti laiką tiek šeimai, tiek sau pačiam. Taip žmogus išlaiko viso ko balansą ir gyvena pilnavertį gyvenimą.
Penktas: Pasitikėjimo savimi stiprinimas.
Dar viena be galo svarbi izraelietiško auklėjimo detalė – tai vaikų pagyrimas. Tėvai visada suranda už ką pagirti savo vaiką. Juos giria net už smulkmenas, už nupieštą paveiksliuką, už į vietą padėta žaisliuką, už gautą geresnį pažymį nei vakar. Vaikai Izraelyje nelyginami vieni su kitais, akcentas dedamas į tai, kad žmogus pasiekė ar padarė kai ką daugiau, nei sugebėjo vakar. Tai skatina vaikus judėti į priekį užtikrinčiau bei saugiau. Kiekvienas vaikas žino, kad net jeigu nepasiekė norimo rezultato, bus pagirtas už patį procesą, už bandymą, pastangas, kantrybę, valią, ryžtą, kiekvienas yra skatinamas nepaliauti tyrinėti ir bandyti toliau. Taip pat tėvai stengiasi pagirti savo vaiką, prie kitų žmonių, kas dar labiau sustiprina pasitikėjimo savimi ir pripažinimo jausmą.
Žydų vaikai nėra jokia išimtis, kaip visi pasaulio vaikai ir kaip kiekvienas žmogus, mažieji žydukai gali klysti, blogai mokytis ar kažką „pridirbti“. Tokiu atveju stengiamasi ramiai išsiaiškinti situaciją, argumentuoti ją, ieškoti sprendimų, be kaltinimų, žeminimų, o, tuo labiau, fizinių bausmių. Vaikai nuo mažens mokomi uždavinėti daug klausimų, įvairiapusiškai žiūrėti į situaciją, įvertinti visas galimybes, ieškoti sprendimų, o ne užsiimti beribiu savęs ar kitų žmonių kaltinimų.
Apibendrinant tenka pripažinti, jog žydų vaikų auklėjimo fenomenas yra gan paprastas. Suaugusieji remdamiesi giliomis tradicijomis, vertybėmis, moralės normomis, savo pačių pavyzdžiu moko vaikus gerbti ir mylėti vienas kitą. Suaugusieji skiria laiko savo vaikams, kaip ir tėvams, vertindami šeimą, kaip pagrindinį savo laimės šaltinį. Vaikui suteikiama daug laisvės kartu su aiškiomis atsakomybėmis, bei dideliu palaikymu ir pasididžiavimu juo. Vaikai mokomi spręsti iškilusius klausimus savarankiškai, tačiau jie visada žino, jog tėvai yra šalia ir, esant reikalui, padės bei palaikys.
Rengdama šį straipsnį, susimąsčiau ar iš tiesų pakankamai laiko bei dėmesio skiriu tikriesiems savo vaiko poreikiams ir gabumams, mintyse nelygindama jo su kitais vaikais ar visuomenėje „kabančiais reikalavimais”, koks turi būti šiuolaikinio vaiko gyvenimas. Pažadu sau dažniau tiesiog pasimėgauti buvimu su savo nepakartojamu vaiku tokiu, koks jis yra tą akimirką, kurią esu su juo.
Atidaus, šeimyniško, bendruomeniško ir palaikančio buvimo su vaikais linkėdama,
Kamila Golod ♥
www.geruemocijunamai.lt
Kamila, aš pati ir visa JųVaikų bendruomenė tau tariam didžiulį „Dėkui!” už šį straipsnį, įdomią informaciją.
Vilma ♥
P.S. Kokių tautų ar valstybių vaikų auklėjimo sistemos bei tradicijos jus domina? Apie ką ir kodėl smalsiai skaitytumėte? O gal patys gyvenate kažkur „už jūrų marių” ir norėtumėte mums papasakoti apie tai, kaip ten auklėjami vaikai? Laukiame komentarų!