Pamenu vaikystėje Kalėdos būdavo toks stebuklingas, baltas, išlauktas, tobulas įvykis. Kai TOS Kūčių ir Kalėdų dienos iš tikro būdavo iki begalybės išnekantrautos, o nuo minties apie dovanas spurdėdavo širdelė. Iki paskutinio momento nebūdavai tikras, nors tikėdavai, kad buvai pakankamai geras 🙂
Todėl šiandien savotiškai liūdna kai ant sienos kabantis „saldaininis” Advento kalendorius iš tikrosios Kalėdų dienos atima šokolado saldumo džiaugsmą. O kelias savaites iki švenčių stovinti eglutė ir retkarčiais iš anksto po ja atsirandančios dovanos, atima tikrosios šventės dienos stebuklą. Na taip, dovanos gali ir palaukti, bet kai tam draugui atnešė, kitam atnešė, kažkas jau geria kakavą iš stebuklingo Kalėdinio puodelio ir t.t… Na imi ir neatlaikai. Juk vaikui skauda širdelę, juk ima galvoti, kad gal nepakankamai geras buvo. Va taip ir taikaisi, laviruoji prie bendro visuomenės diktuojamo ritmo ir požiūrio. Bandai išgauti kažkokį kompromisą.