Iš esmės balsuoju už vaiko laisvę, nepriklausomybę, galimybę ieškoti, atrasti, patirti, išsiaiškinti pačiam, pabandyti, suklysti, pasitaisyti… Kartais nusivilti, kartais savimi didžiuotis ir džiaugtis. Bet, kita vertus, vaikai gyvena su tėvais tam, jog jiems reikia priežiūros ir nukreipimo derama linkme. Tėvų pareiga įskiepyti deramą ir pagarbų augančio žmogaus elgesį su kitais žmonėmis ir supančia aplinka. Taip, be abejo, vaikui vieni dalykai patinka, kiti ne, vaikas yra unikali asmenybė su savo poreikiais ir įpročiais, bet kai su žmonėmis ar dalykais susiduri akis į akį, derėtų elgtis taip, kaip reikia: mandagiai, pagarbiai, įsiklausant ir į kito poreikį…visiškai nepaisant to ar tas, ką sutikai / vieta, kurioje esi tau (ne)patinka.
Vaikus pagarbos ir tolerancijos aplinkai galima mokyti tradiciškai – aiškinant kas, kaip, kodėl, kada, su kuo, kaip greitai ir t.t. Bet toks aiškinimas dažnai būna ilgas, sudėtingas, eigoje kyla begalė klausimų ir paaiškėja, jog vienas teiginys prieštarauja kitam. Galiausiai toks aiškinimas baigiasi tėvų pasakymu „Taip tiesiog turi būti” – suprask išimtis iš taisyklės ir privalu tai išmokti mintinai 🙂
Gera žinia ta, kad vaikai yra be proto jautrūs aplinkai, jei sustoja ir pagalvoja – kuo puikiausiai žino ką, kaip ir kada dera daryti.
Dar geresnė žinia, kad vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos 4 gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai – „Prašau pabandyti iš naujo.”. Viskas. Ramybė, draugiškas, skatinantis pamėginti dar kartą, balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo.
Šią frazę galima naudoti visais gyvenimo atvejais nuo tada, kai vaikas pradeda suprasti kas sakoma (1,5 m.) iki senatvės.
Ar pamenat mokykloje būdavo tokios situacijos kai per pertrauką bėgi strimgalviais griūdamas koridoriumi ar laiptais, o pro šalį einantis mokytojas sustabdo ir liepia grįžti ir nubėgtą kelią eiti iš naujo tik jau gražiai 🙂 Viskas panašiai ir auginant vaikus.
– Vaikas klykaudamas ir isterikuodamas prašo atsigerti? Ramiu tonu jam sakome – „Prašau paprašyti iš naujo.”.
– Nuėjus į teatrą per pertrauką lekia laiptais ir grūdasi pirmas į kavinukę? Sustabdome – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– Atmestinai susitvarkė kambarį / susidėjo drabužius / pasiklojo lovą? – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– Užuot stengęsis ir gražiai (pagal savo gebėjimus) piešęs, atmestinai priterliojo? – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– Buvote svečiuose, o susiruošus eiti namo vaikas išlėkė pro duris nei ačiū, nei sudie netaręs? – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– Skundžiasi, jog nepasidalina kažko su draugu ar broliu? – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– Nemandagiai / nepagarbiai reikalauja kažko iš tėvų (maisto, žaislo, drabužių, į kiemą, pas draugą, kompiuterio)? – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– … – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
– … – „Prašau pabandyti iš naujo.”.
Jei paprašius pasitaisyti iš pirmo karto pavyko nepakankamai gerai, prašymą pabandyti iš naujo kartojame tol, kol pavyks bent jau patenkinamai 🙂 Bet dažniausiai vaikai tiksliai idealiai žino koks elgesys yra deramas, mandagus ir pagarbus. Minutėlę stabteli, pagalvoja ir sugalvoja!
Ne, nereikia vaiko engti ir kažko nenormalaus ar perdėto reikalauti, kalba eina apie paprasčiausią elementarią pagarbą aplinkai, apie elgesį su kitu tokį, kaip pats vaikas norėtų, jog kiti su juo elgtųsi.
Tokiu būdu, naudojant frazę „Prašau pabandyti iš naujo.”, išvengiama moralizavimo, pamokslavimo, vaiko žeminimo, jo elgesio smerkimo, vaiko sumenkinimo viešoje vietoje, t.y. girdint ir matant aplinkiniams. Tokiu būdu tėvų bendravimas su vaiku niekaip nėra vadovaujantis / liepiantis / autoritarinis – tėvai neprimeta savo supratimo ir nereikalauja tam tikro elgesio modelio – vaikas paprašytas pabandyti iš naujo pats savarankiškai priima sprendimą kaip elgtis derėtų.
Maža to:
– Sprendimą priėmęs pats, kitą kartą analogiškoje situacijoje lengviau iš pirmo karto „pataiko” elgtis deramai.
– Jausdamasis savo gyvenimo ir elgesio šeimininkas yra laimingas = geras vaikas.
– Jei dažniausiai vaikui neaiškiname ir nepamokslaujame kaip elgtis derėtų, susiklosčius situacijai kai privalome reikalauti tikslaus elgesio (juk būna tokių situacijų, pvz.: vestuvės), galime jo reikalauti, o vaikas klausys su malonumu, t.y. retai išsakomi tėvų reikalavimai geriau girdimi ir turi didesnį svorį bei poveikį.
– Auginsime žmogų, kuris žinos, jog yra pajėgus savarankiškai tinkamai prisitaikyti bet kokioje nepažįstamoje ir naujoje situacijoje. Toks žmogus patekęs į nepažįstamą aplinką neišsigąs, neieškos pagalbos, bet susikaups ir žinos ką toliau daryti.
Žodžiu – iš paprasčiausios frazės „Prašau pabandyti iš naujo.” vieni pliusai! 🙂
Gražaus, mandagaus ir pagarbaus aplinkai Jums elgesio!
Aciu Jums labai uz puiku patarima! Mano vaikai jau zengia i paauglyste, bet jau seniai supratau, kad apkabinimas veikia daug stipriau nei moralas:) Isbandysiu dabar ir nauja fraze:)
Ilona, be galo džiaugiuosi jei mano įžvalgos patvirtino tai, ką jau ir taip žinojote bei naudojote. Tikiu, randate ir rasite kalbą su savo paaugliukais. 🙂
kiek kartu vienoje situacijoje galima sita fraze kartoti? Na paprasiau pabandyti is naujo. Ats:NE! Vel paprasiau. ir vel NE, ir taip kokius 5 kartus. Ir nepabande is naujo, ir nuejo i savo kambari zaisti 🙂
Fraze aisku gera, bet teigti, kad ji visiems vaikams veiksminga absurdas. Neabejoju, kad yra vaiku kuriems ji labai veikia, bet yra ir tokiu kuriems retai suveiks. Juk vaikai labai skirtingi, temperamentas skirtingas, uzsispyrimo lygis skirtingas. Be to skirtinguose amziaus tarpsniuose laukia skirtingi issukiai, ir 1,5 metuku vaiko NE yra visiskai normalu. As tikrai megstu zodeli prasau, bet deja vaikai prie jo pripranta, mazu vaiku norai jiems auksciau mamytes prasymu, nepastebejau rimto veiksmingumo, o kantrybe juk irgi ne gelezine, tenka ir balsa pakelti. Aisku issilieti ant vaiku tai naudos tikrai neduoda, bet pakelti balsa tikrai tenka. O kas cia kliedejo, kad anksciau tevai daugiau uzsiimdavo su vaikais tai nesutinku, anksciau kaip tik visi turejo darbu, pareigu, tiek vaikai, tiek suauge, juk mazi vaikai daznai is vis namie vieni paliekami budavo. As kaip tik daznai girdziu vyresniu zmoniu pastebejima, kad siuolaikiniai tevai daugiau uzsiima ir bendrauja su savo vaikais. Vienu zodziu sekmes visiems ieskant tos auksines frazes tinkancios butent jusu vaikui
Vyresniems irgi tinka 🙂 Taip jau daug geriau, negu kai mama pradeda rėkti ar panašiai… ir norisi klausyti nes supranti ko iš tavęs norima 🙂
Pabandyti verta, bet abejoju, kad tiks visoms situacijoms.
Jokia šlanga nepadaro tokių stebuklų kaip ramus, išlaikytas tonas ir tolerantiškas bendravimas. Patikrinta ir įsitikinta 200%!!! Daugiau bausmių – daugiau chaoso, triukšmo ir atsikalbinėjimo. Pabandyk vietoj bizūno vaiką apsikabinti – net akys spindi kaip jis noriai viską vykdo.
Rekomenduoju paskaityti „Auklėjimas be dramų” ir „Išmintinga meilė”.
O ką daryti, jeigu vaikas pasako griežtą „ne, nedarysiu” arba sukelia skandalą jeigu pasakai „prasau pabandyti is naujo” ir nedaro is naujo?
Apkabinti, pabučiuoti ir ateiti į seminarą http://jievaikai.lt/konsultacijos/25-metodai-kaip-susisneketi/
Dar viena mintis. Apkabinti, pabučiuoti, grįžti namo ir prieš veidrodį repetuoti savo veido išraišką, žvilgsnį, kūno kalbą, balso toną – sureguliuoti viską taip, jog nekiltų abejonės – „Mamos žodis šiuo klausimu galutinis ir neginčijamas”. Rimtai. Gana dažnai duodu būtent šį patarimą ir sulaukiu atsiliepimų „Negaliu patikėti! Tai veikia!” 🙂
Man kartais susidaro toks įspūdis, kad saldumynų gamintojai deda kokį nors priedą, kuris skatina vaikus būti išdykusiais lodoriais ir labiau atsikalbinėti su tėvais. Mano vaikystėje tokių dalykų nepasitaikydavo, kad suaugęs vaikui rimtai ką nors sako, o jis išsivėpęs atsikalbinėja ar net spjauna ant tavęs. Mes būdami vaikais nedrįsdavome suaugusiam žmogui į akis pasižiūrėti, o jeigu gaudavai kokią nors pastabą, visi dūkimai dingdavo akimirksniu, o dabar kas darosi? Kas bus, kai tokie vaikai taps paaugliais? Jau dabar galima matyti, kai pacukai it koks šakalų būrys apspinta kokį nors paeiti negalintį benamį ir ne tik kad iš jo nežmoniškai tyčiojasi, bet dar ir ima žaloti nelaimėlį ir jiems tai atrodo kaip kokia pramoga. Kažkas yra ne taip su tuo naujovišku požiūriu į vaikų auklėjimą, arba kažkas sąmoningai deda cheminius priedus į saldumynus ir gaiviuosius gėrimus…
Man atrodo, kad čia bėda ne vaikuose. Galbūt tokie vaikai kaip tik negavo pakankamai dėmesio. Visas tempas dabar pagreitėjęs, vis skubama ir vaikui kartojama, kad aš neturiu tau laiko, o tėvai grįžę pervargę net neturi jėgų dar nors kokią pasaką pasekti arba bent jau pasikalbėti kaip žmogus su žmogumi. Anksčiau tėvai turėjo tikrai daugiau laiko, o grįžę iš darbo nepuldavo prie kompiuterių tikrintis paštų ir veidaknygių, todėl natūraliai ir skirdavo daugiau laiko, pažaisdavo, pabendraudavo. Dabar dažniausiai apkrauna žaislais ir eina prie kompiuterio, visas bendravimas tuo ir baigiasi. Iš kitos pusės negali kaltinti ir tėvų, visa ta aplinka skubėjimo sukuria įtampą. Vadinasi, viskas ką galim, tai keistis patys, manau, vaikai tikrai pamatys pastangas ir gražų pavyzdį.
Tai nereikia šerti tais saldumynais, jei tik juose bėda.
Paskaitykite apie X, Y, Z kartas ir Idigo vaikus. Pasaulis progresuoja – ne vien technika, bet ir žmonės, ateities vaikai niekada nebus tokie kaip buvo mūsų protėviai. Dėl to ir kartų konfliktai vyksta.
Mūsų vaikai auga nuolatiniame skubėjime, mūsų tėvai žymiai daugiau turėjo laiko mums, nei dabartiniai tėvai. Dabar atrodo, kad vaikas pats savaime turi užaugti geras ir tėvų pastangų tam visai nereikia, apart rėkimo ir mušimo. Jeigu gėlė neauga ir džiūsta – ieškome sprendimų ir tinkamų jai sąlygų, nedaužome jos. Taip ir čia – vaiko elgesys yra elgesio su juo pasekmė.
Labai geras straipsnis mes sita jau senokai zinom ir taikom o vaikai jau nuo 9men kuo puikiausiai viska supranta tik jiems skirtingai nuo didesniu zenklais rodom ir aiskinam viska ka jie puikiai daro patys paskui 🙂
Viska tie vaikai supranta. Tai, kad vaikas dar nekalba, toli grazu nereiskia, kad ir nesupranta. Tik jam lengviau atsirinkti ka noreti isgirsti 🙂 Kalbanciam vaikui jau didesni reikalavimai keliami.
Pabandysiu jusu „stebuklinga” sakini. Nes mano vyrutis kazko maistauti ir NEkseti eme.
Sekmes
1,5m vaikui pasakyti – pabandyk is naujo, prasau? Kur cia tokie vunderkindai vaikai auga? Tokio amziaus retas vaikas NEGALIMA supranta, o cia…. Isvada – auginkime vaikus pagal knygas, ypac tas kurios nevykusiai isverstos is anglu kalbos…
Yra tokių vaikų ir nemažai kurie jau 11 mėn. kuo puikiausiai žodį „negalima” supranta 😉 Yra labai visokių vaikų. Yra tokių, kurie 1,5 m. kalba sklandžiais sakiniais.
Tikrai supranta ir metinukai, ir mazesni. Patikekit ir pameginkit. Bet geriau maziau „negalima”, sito jie visai nenori girdeti 🙂
Reikes ismeginti sita buda:) Nora mano mergytei 6 bet su ja lb sunku susitarti ir ji lb greitai supiksta jeigu kas neiseina
o jei po šios frazės dar 3 metų neturintis vaikas sako „nenoriu”? ką daryti tuomet?! 🙂
Paprašyti dar kartą akcentuojant „prašau” 🙂 Iš pirmų kartų vaikai dažnai prieštarauja, bet ilgainiui perpranta „žaidimo taisykles”.
siūlau šią frazę užrašyti ant kreida rašomos lentos / lipduko ant sienos ar šaldytuvo, kad matytų visi šeimos nariai. Juk šie žodžiai galioja visiems! Tegul tai būna šeimos žaidimas. Kreida rašomą lipduką prikom http://www.lipdukai.eu