Kur riba tarp skundimo ir informavimo?

Paslaptis
Išmokai kalbėti – užaugai. Išmokai tylėti – įgavai proto.
 

Išmokai tylėti – įgavai proto atskirti ką, kam ir kada dera sakyti, įgavai patirties ir išmokai problemas spęsti ne žodžiais, bet darbais.

Vaikai dažnai susiskirsto į dvi kategorijas:
– tie, kurie plepa ir suaugusiems ištransliuoja viską, ką matė, girdėjo, regėjo ir t.t.
– tie, kurie tyli ir ne taip jau paprasta iš jų išgauti tiesą.

Toks vaikų susiskirstymas gali būti sąlygotas kelių veiksnių, pvz.: pirmieji gali būti labai smalsūs, rūpestingi, atidūs bet gali būti ir piktdžiugiški, savanaudžiai intrigantai. Antrieji gali būti nieko be savęs aplink nepastebintys egocentrikai arba tokie, kurie mirs, bet paslapties neišduos, tokie, kuriais gali pasitikėti kas bebūtų.

Ir vieniems, ir kitiems praverstų išmokti pastebėti bei kalbėti tiek, kiek reikia, tada, kada reikia. Tad kiek ir kada reikia kalbėti? Kaip to išmokti? Kur riba tarp skundimo ir normalaus informavimo apie susiklosčiusią situaciją?

Pasitaiko, kad vaikas įgunda + įpranta skųsti kitus: brolius, seses, draugus, net tėvus, senelius ir auklėtojas. Kuo daugiau skundžia, tuo labiau jo nemėgsta kiti, tuo daugiau konfliktinių situacijų susiklosto, tuo daugiau apie ką skųsti ir tuo daugiau skundų. Užburtas ratas.

Kodėl iš viso kyla mintis skųstis? Ogi todėl, kad „skundikui“ trūksta dėmesio arba jausmo, jog yra svarbus. Vaikas dažniausiai nejaučia skirtumo tarp skundimo ir normalaus, protingo informavimo apie situaciją. Skųsdamas jis jaučiasi rūpestingas, labiau suaugęs, protingas, atsakingas, svarbus, jaučiasi lygus su suaugusiais. Jaučiasi aukščiau už kitus vaikus.

Ką daryti?

Pirmiausia vaikui paaiškinti kuo skiriasi skundimas nuo protingo informavimo.
Informavimas, tai kai norim, kad kitam (apie kurį informuojamam) būtų geriau, norim apsaugoti, kad neužsigautų, nesusižeistų, nepatirtų emocinio skausmo. Informuojame kai pasakome: „Jonas kamuoliu žaidžia gatvėje.“, „Jonas šokinėja nuo liepto kur gilu.“, „Jonas žaidžia su degtukais“, „Vaikai kieme šaiposi iš Jono.“. T.y. informatyviu pasakymu prašoma pagalbos, norima situaciją pagerinti ir kažką apsaugoti.
Skundimas, priešingai, naudojamas siekiant kažkam pakenkti, kad kažkas gautų bausmę, o „skundikas“ gautų „gero, teisingo“ vaiko etiketę. Pavyzdžiui: „Jonas neduoda broliui kamuolio“, „Jonas įlipo į balą.“, „Jonas nesuvalgė pietų, atidavė juos šuniui.“.

Taip, mes esame už vaikus atsakingi ir norėtume, kad jie žaistų bei elgtųsi tobulai, gražiai, pagal taisykles, bet taip nebūna, mūsų vaikai yra asmenybės. Maža to, jie turi išmokti tam tikrus sprendimus priimti patys, konfliktus išspręsti patys, tarpusavyje komunikuoti patys. Galiausiai ir jie, ir mes turime susigyventi su mintimi, kad ne kiekvienas žingsnis ir ne kiekviena mintis bus žinomi bei papasakoti. Tikime, kad sėkmingai vaiko raidai labai svarbus momentas yra suvokimas, kad su situacija buvo savarankiškai susitvarkyta, o tėvai apie tai net nesužinojo ir niekada nesužinos. Bet, kaip jau minėjome, pirmiausia derėtų išmokti  atskirti apie kokias situacijas suaugusius informuoti būtina, o kurias būtina nutylėti ir spręsti savarankiškai.

Tokiam situacijų atskyrimui mokytis labai tiks momentai kai galima netrukdomai kalbėtis ilgai, pvz.: važiuojant automobiliu, kažko laukiant ar šiaip kai vakare tingisi kažką aktyvaus veikti. Įsitaisai patogiai ir modeliuoji situacijas:
– Brolis vienas žaidžia su kamuoliu, mėto į krepšį ir niekam kamuolio neduoda, nesidalina. Jei ateisi pasakyti tėvams tai bus skundimas ar informavimas? (Skundimas)
– Brolis maivosi prieš vaikus, vaidina drąsuolį, šaunuolį, vikruolį ir mėto kamuolį į sieną į mažą tarpą tarp dviejų langų, sakydamas, kad yra taiklus ir lango neišdauš. Vaikai jam jau sakė, kad liautųsi, bet jis vis tiek mėto. Jei ateisi pasakyti tėvams tai bus skundimas ar informavimas? (Informavimas)
– Sesė paėmė iš spintelės dėžutę saldainių, visus suvalgė ir tuščią dėžutę padėjo atgal. Jei ateisi pasakyti tėvams tai bus skundimas ar informavimas? (Skundimas, nebent ji serga alergija ir jai nuo saldainių būna bloga)
– Draugas dūkdamas ir bėgiodamas užkliuvo, įvirto į kaimynės gėlių darželį ir išlaužė keletą gėlių. Jei ateisi pasakyti tėvams tai bus skundimas ar informavimas? (Skundimas)
– Draugas skina visokias gėles, žoles ir jas valgo, vaikai jam jau sakė, kad gali būti nuodingų augalų, bet draugas neklauso ir vis tiek valgo. Jei ateisi pasakyti tėvams tai bus skundimas ar informavimas? (Informavimas)

Štai šitaip vis prigalvojant įvairiausių situacijų vaikui leidžiame apsispręsti ir išmokti atskirti kur yra riba tarp skundimo ir protingo informavimo. O ir mums patiems turėtų tapti lengviau. Į galvą įsirašys situacijos, kurias turėtume spręsti mes, tėvai, ir tos, kurių sprendimą derėtų nieko nesvarstant ir nesigilinant perduoti patiems vaikams.

Jei jūsų mažasis „skundikas“ vis tiek esant bet kokiai pieštukų nepasidalinimo situacijai su broliu bėga skųstis mamai, derėtų jo paklausti: „ar šiuo savo pasisakymu nori broliui padėti, ar pakenkti?“. Tuomet leisti pačiam spręsti ką daryti, kaip kovoti, kaip tartis, kokią taktiką derybose su broliu naudoti. Nuolat atsižvelgdami į paverkšlenimus ir skundus bei juos spręsdami mes patys skatiname vaikus ne sprendimo ir išeities ieškoti, o bėgti pas suaugusiuosius dėl kiekvienos smulkmenos.

Protingo, nuoširdaus ir gero linkinčio Jums bendravimo!

8 KomentaraiKomentuoti

  • O ka daryti jei pirmoka mokykloje musa? pats mustis nelabai moka ir nenori, eina skustis mokytojai ir gauna skundiko pravarde is draugu.
    Siuo atveju tai butu skundimas, nes pirmoji formuluote (Informavimas, tai kai norim, kad kitam (apie kurį informuojamam) būtų geriau, norim apsaugoti, kad neužsigautų, nesusižeistų, nepatirtų emocinio skausmo) netinka. Ir taip, jis siekia, kad skriaudikai butu nubausti, nes jam atrodo, kad neteisinga, kad kiti musasi.
    Tai kaip tada jam patarti, ka jis turi daryti tokioje situacijoje ? nustoti skustis mokytojai ir ismokyti mustis?

    • Reikėtų išmokti ne skųsti, o informuoti. Informuoti ne su lūkesčiu, kad skriaudikas bus nubaustas, o su noru jam padėti išspręsti vidinius konfliktus ir išmokti tai, ką gauna mušdamasis pasiekti deramais būdais. Šiuo atveju abi šalys nori konflikto – ir konfliktas yra. Abi šalys nori dėmesio ir jį gauna.

  • Man šis straipsnis pasirodė mažų mažiausiai keistas – ką reiškia tokios frazės „normalus informavimas“, vaikas „pikdžiugiškas savanaudis intrigantas“. Su tokiomis mintimis mes grįžtame į Tarybinius laikus, kai iškėlęs problemą žmogus buvo apšaukiamas skundiku. Ar straipsnio autorei neatrodo, kad mes, mokydami savo vaikus atskirti, kas yra skundikas, o kas ne, mokome juos patyčių iš kitų vaikų? Jei vaikas ateina pasakyti suaugusiam apie susiklosčiusią situaciją, jis nėra nei skundikas nei „normalus informatorius“ – jis ateina paprašyti pagalbos, kad jam padėtų išspręsti situaciją, su kuria jis nesusitvarko pats: nemoka susitarti dėl žaislo, nežino kaip sustabdyti nuodingus augalus bevalgantį draugą, greičiausiai taip pat norėtų suvalgyti saldainius kartu su sese, bet laikosi taisyklių, o sesė -ne ir t.t. Tėvai turėtų išmokyti savo vaikus išspręsti tan tikras situacijas, o ne įvardinti, ar vaikas skundžia ar informuoja.

    • Su savo vaiku neseniai kalbėjome apie tai ką reiškia juoktis iš kito. Jis iškėlė tokią mintį, jog jei juokiesi iš draugo = tyčiojiesi. Bet tai nėra tiesa. Svarbu pažvelgti giliau, su kokia intencija juokiesi. Mokėti gražiai, nepiktdžiugiškai pasijuokti iš savęs ir kitų yra nuostabus dalykas. Iš užkliuvusio ir pargriuvusio draugo galima juoktis gražiai ir draugiškai, o galima piktdžiugiškai ir pašaipiai. Tame juoke yra kažkas ‘tarp eilučių“, kas apsprendžia tą skirtumą ir nuotaiką. Iš savo metų mažylės taip pat pasijuokiam „okatau, zuikį pagavai“.
      Lygiai taip su skundimu, jei vaikas ateina su intencija išsiaiškinti ir išspręsti problemą – tai yra puiku. Bet jei vaikas ateina su intencija išaukštinti save, sumenkinti kitą + užtikrinti, kad kitas būtų nubaustas – tai jau yra skundimas negražiąja prasme.
      Na tarkim draugas sumindė kaimynės gėles. Galima ateiti su intencija padėti kaimynei, atsiprašyti, atsodinti, sutvarkyti ar pamokyti draugą kaip elgtis reikėtų. Bet galima ateiti su lūkesčiu, jog draugas gaus pylos, o informatorius bus pagirtas.
      Šiuo atveju be galo svarbi intencija, potekstė – su kokia žinia „tarp eilučių“ vaikas ateina. Ar jis siekia padėti ar, kad kažkas gautų bausmę.
      Juk kai giname mušamą merginą gatvėje ko siekiame? Apginti merginą ar nubausti mušeiką? Taip, natūraliai mušeika bus nubaustas, bet pradinė intencija mūsų buvo teigiama – apginti merginą, o ne siekianti kažką nubausti.

  • informavimas? jei norime, kad vaikai sutartu, turime juos pamokinti, kad jie ne mums sakytu, o kaip jis turetu kalbeti su draugu, sese ir su jais apie tai kalbeti…nes jie ismoks informuoti, ir „informuos“, bet nepamirskim, kad “ Informacija“ ir priima „subjektas“, ir “ Informacija“ buna jei ne melaginga, tai vistiek subjektyvi… o paskui tegul bando, tas, apie kuri „informavo“ issikapstyti…

  • O kodel pranesti apie kaimynes darzelio islauzyma yra skundimas? Cia gal nuo moraliniu nuostatu priklauso, bet mano supratimu, yra „tinkamas skundimas“ ir „netinkamas skundimas“. Man rodos, del to, kad esame iprate „nebuti skundikais“ tiek daug nusikaltimu liudininku apie juos nepranesa… Man svarbu, kad mano vaikas jaustu pareiga informuoti apie daroma nusikaltima nei jei del to bus kazkas nubaustas, nes nusikaltimai ir turi buti baudziami. Tad jei kaimynes darzeliui padaryta zala, o mano vaikas zino, kas ja padare, as noreciau, kad jis tos informacijos nesleptu… Man riba yra reali zala daroma kitam ir apie tai butina informuoti, net jei del to kazkas nukentes.

  • Sveiki, papasakojote kaip atskirti skundima nuo infomavimo. O kaip paaiskinti kodel skusti yra blogai? Mano mergytei penkeri.

    • Jolanta, nes skundimu kitam linkime blogo, o blogo linkėti ar norėti, kad kitam skaudėtų (fiziškai arba širdelę) yra negerai. :)

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *