Dar vienas patarimas sklandžiam užmigimui.

Apie vaikų migdymą kalbėti ir diskutuoti galima be galo, be krašto.

Gulėti, ar negulėti šalia? Kiek gulėti? Iki kokio amžiaus gulėti? Kaip paguldyti į lovą švarų, su pižama ir su šypsena? Kaip paguldyti laiku? Kodėl vaikas valandą ar net dvi neužmiega?

Kiek visko bandyta, kiek dar nebandyta! Kiek kalbėta! Gražiuoju ir piktuoju. Kiek guostasi draugams, tėvams ir specialistams!

Apie užmigimą visko yra be galo. O mes praėjusią savaitę prisiminėm vieną seną gerą taisykląę, kuri… padėjo 🙂

Mūsų mažoji dama 1 m. 10 mėn. staiga pradėjo nebeužmigti paguldyta į lovą. Tai verkšlena, tai kalba, tai pati sau lopšinę dainuoja. Neužmiega gal net 1,5 val., po to, kai patenka į lovą. Nebūdingas jai elgesys. Esame įpratę padėti vaikus į lovą ir po 5 min. matyti juos saldžiai miegančius.

Ghmmm… Kas galėjo nutikti? Dantys? Alkana? Persivalgiusi? Šalta? Karšta? Nepatogu? Ankšta? Nepavargusi?

Išeities ir atsakymo ieškojom kelias savaites. Bandėm atliepti į kiekvieną išvardytų problemų, kol galiausiai apsistojome ties nepavargimu.

Nepavargusi??? Kaip nepavargusi? Juk vakaras! Visą dieną žaidė, lakstė, mokėsi, darbus dirbo! O vis tik ne pakankamai pavargusi arba ne taip pavargusi, kad galėtų ramiai užmigti.

Sukam laiką atgal. Visuomet taip darom, kai pastebim vaikų elgesio ar įpročių pasikeitimus. Sukam laiką atgal ir ieškom to momento, ties kuriuo įvyko pasikeitimas. Jei problema įsisenėjusi, gali būti sunkiau, tokiu atveju teks ne tik ieškoti nepageidaujamo elgesio priežasčių bet ir būdų pašalinti jau įpročiu tapusį nepageidaujamą elgesį.

Taigi, sukam laiką atgal. Dar visai neseniai mažoji tarsi angelėlis, padėdavo galvą ant pagalvės ir jau snaudžia. Kas tuo metu buvo kitaip, nei yra dabar?

Variantų buvo keletas, bet apsistojome ties punktu „laukas ir grynas oras“. Dar prieš mėnesį ji kieme praleisdavo ne mažiau kaip dvi valandas prieš pietų miegą ir tiek pat po jo. O dabar? Geriausiu atveju 2 valandas prieš pietų miegą. Taip, net kai lyja stengiamės atitinkamai apsirengti ir nors 30 min. pasivaikščioti, bet tai toli gražu ne tas pats, kas ilga ir laiminga laisvė lakstyti. Ji dar maža vos 1 m. 10 mėn., sunku jai su kombinezonu, daug neina, mažai bėga, mažai lipa. Patrepsi ir prašosi sėsti į dviratuką.

Žodžiu žaidimų kieme skirtumas akivaizdžiai milžiniškas.

Ką galim padaryti?

1. Kiek įmanoma ilginti dieninį pasibuvimą lauke iki pietų miego. Nesvarbu koks oras. Bent valanda lauke. Na nebent visai beviltiškai pila kaip iš kibiro. Bet šį rudenį tokios beviltiškos gal tik 2 dienos buvo. Šalta, sloga? Tokiu atveju dar daugiau ir dažniau į lauką!

2. Pasivaikščiojimas po vakarienės. Rimtai. Na tai kas, kad tamsu ir drėgna, jau visą savaitę apie 20 val. išeinam ir maždaug 30 -40 min. praleidžiam kieme. Kartais visi keturi, kartais trise. Piliečiai kaifuoja nuo šio naujo įpročio. Žaidžiam slėpynes ir gaudynes aplink krūmus. Kiemas potamsis tad iš ties smagu. Dar išnešam ir išrūšiuojam šiukšles arba einam pėstute iki parduotuvės pieno, duonos ar grietinės. Vaikai namo grįžta tokie raudonskruosčiai, kad ohoho! Va 🙂

Ne tik raudonais žandais, bet ir labai laimingi, murzini ir prisidūkę. O visų geriausia, natūraliai maloniai pavargę ir norintys miego!

Puodelis kakavos, mielas užkandis, praustis, pasaka ir miegelis. Viens du ir jau miega 🙂

Malonaus gryno nuovargio, o po jo saldžių sapnų linkime!

O tuos, kurių namuose vakarai visai chaotiški, kviečiame į susitikimą-seminarą, kuriame pasiūlysime sprendimą „Atgal į rudenį: vaiko pinigai, sklandūs rytai ir vakarai.“.

1 komentarasKomentuoti

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *