Kodėl pykstame ant vaikų ir kaip susitvardyti?

Rekimo baime

Visi sulaukę naujagimio gauna ne vieną ir ne du sveikinimus, kuriuose, kaip susitarus, linkima…kantrybės. Ir, jei tai pirmasis poros vaikais, žiūrint į tą mažą, gležną ir jaukiai miegantį kūdikėlį, tas kantrybės linkėjimas atrodo mažų mažiausiai keistas ir visai nereikalingas. Tačiau vieniems labai greitai, kitiems truputį vėliau, bet neišvengiamai visiems tampa aišku, kad kantrybė bene vienas iš labiausiai reikalingų linkėjimų auginant vaiką.

Tačiau įdomiausia yra tai, kad galbūt vaikai nuolatos  ir spaudo tuos kantrybės mygtukus mumyse, tačiau iš tiesų ne jie sukelia mūsų reakcijas.

Tad kokios yra tos tikrosios pykimo ir rėkimo ant vaikų priežastys?

Psichologai teigia, kad visos tėvų reakcijos į vaikų elgesį, pyktį, isterijos priepuolius ir kitą „blogą“ elgesį yra atėję iš pačių tėvų vaikystės. Kitaip tariant, tai, kad dėl vienos ar kitos priežasties pykstame ant savo vaikų, yra ne dėl jų, o dėl mūsų pačių. Vaikai yra tik tie nekaltieji, ant kurių „nuleidžiame“ savo vaikystės psichologinių traumų padarinius. Šis reiškinys psichologijoje įvardinamas kaip vaikystės šmėklos.

Pavyzdžiui, vaikystėje ant jūsų tėvai pykdavo ir šaukdavo, jei neatidžiai bėgiodavote ir parkrisdavote, todėl, kai dabar tai nutinka jūsų vaikui, nors giliai viduje suprantate, kad jis tik vaikas, atradėjas, ir dar nesugeba visada žiūrėti sau po kojomis, bet veikiami tolimų praeities išgyvenimų, taip nutikus, visų pirma, skubate savo vaikui rėkdami pamokslauti („juk sakiau žiūrėk, kur bėgi, kiek kartų tau reikės kartoti…“), o ne guosti, nuraminti ar tiesiog ramiai paklausti, ar nieko rimto nenutiko.

Kitas vaikystės šmėklų persekiojimo požymis yra tada, kai tėvai nusprendžia savo vaikus auginti visiškai priešingai, nei buvo auginami patys. Tokie tėvai sąmoningai supranta, jog vaikystėje buvo nelaimingi, jautėsi įskaudinti, užguiti, kad jiems trūko šilumos, meilės, supratimo ar dar kažko, todėl sąmoningai nusprendžia savo vaikams padovanoti laimingą vaikystę, t.y. auginti savo vaikus visiškai priešingai, nei buvo auginami patys. (Šiuo atveju natūraliai kyla klausimas „Kaip tokiomis blogomis sąlygomis augęs štai užaugo protingas, normalus  pasiryžęs savo vaikus auginti teisingai žmogus?“)

Tą patį darome ir veikiami nuolatinio gyvenimo spaudimo – stresas, nuovargis, problemos darbe, finansiniai sunkumai ir daugybė kitų priežasčių, dėl kurių susierzinimą išliejame ant vaikų. Taigi, vaikai ir vėl tampa mūsų problemų aukomis visai nebūdami dėl to kalti.

Dar viena dažna priežastis, kodėl į vaiko veiksmus sureaguojame pykčiu ar rėkimu – pagarbos sau reikalavimas. Tėvams dažnai būna sunku suvokti, jog tai, kaip vaikai elgiasi, rodo ne pagarbos lygį jų atžvilgiu, o vaiko amžių, smegenų brandą, poreikius, nuovargį, alkį, dienos iššūkius ir galybę kitų dalykų nutikusių per vieną dieną mažo žmogaus gyvenime.

Pavyzdžiui, trimetis žūtbūt nori saldainių čia ir dabar ir jo amžiaus smegenų branda tokia, kad jis nesuvokia, kodėl negalima, o tėčio ar mamos aiškinimai isterijos įkarščio metu tik dar labiau kaitina atmosferą. Po kelių (visa laimė, jei nebuvo rėkta) tokių bandymų „atvesti vaiką į protą“, tėčiui ar mamai trūksta kantrybė ir galvoje užsidega raudona lemputė: „Jei aš pasakiau, vadinasi turi klausyti, kas čia tėvas, tu ar aš!“ Kitaip tariant, aš autoritetas, aš žinau, aš pasakiau, o tu neklausai – vadinasi, nerodai man pagarbos! Visų pirma, tai visiškai nereiškia nepagarbos tėvams, o antra, net jei ir reikštų, vadinasi tėvai nėra jos nusipelnę – vaikas neprivalo ant jo šaukiančio ar prieš jį smurtaujančio tėvo gerbti savaime, vien dėl to, kad jis yra tėvas. Pagarba pelnoma savaime, kai tos pagarbos reikalaujantis ir jos norintis, su kitais, ir žinoma, su vaiku elgiasi pagarbiai. Tada nei abejoti dėl pagarbos buvimo, nei reikalauti to įrodymo faktų  reikia.

Dar viena, nereta pykčio protrūkių priežastis – tėvų lūkesčiai vaikų atžvilgiu. Ir čia net nereikia kalbėti apie didelius lūkesčius, tokius, kaip pavyzdžiui, dukros atsisakymas lankyti baleto būrelį, nors mama norėjo ir tikėjosi, kad ji tą darys. Visai ne, tam, kad savo susierzinimą išlietumėte ant vaiko, užtenka turėti, kad ir tokį, pavyzdžiui, mažyti lūkestį – užmigdyti šį vakarą mažylį anksčiau, kad galėtumėte pažiūrėti įdomų filmą ar serialo seriją. Jūs tikitės, o 2 metų mažyliui tokie jūsų lūkesčiai nė motais – šiandien jis kaip tik patyrė stiprių emocijų ir įspūdžių, ir kaip tyčia negali užmigti bei nori, kad būtumėte šalia. Serialas prasidėjo, įtampa auga, vaikas tą jaučia ir dar labiau dirgsta, o su juo ir jūs kartu… Tuo tarpu, jei nebūtumėte turėję kažkokių lūkesčių jo užmigimo greičiui ir laikui, tai būtų tik dar viena graži galimybė kokybiškam laikui kartu, nuraminant ir suteikiant vaikui saugumo. Taip, tai labai primityvus pavyzdys, tačiau jis puikiai atskleidžia tai, kad vaikas ir vėl aprėktas ir išbartas visai ne dėl savo kaltės. Juk jis tikrai neturėjo plano specialiai neužmigti, susigrobti mamą sau ir neleisti jai su tėčiu pažiūrėti filmo :)

Situacijos nekontroliavimas / bejėgiškumas – dar viena dažna balso pakėlimo priežastis. Retai kuris tėvas ant vaiko pykti ar kelti balsą pradeda iš karto. Didžioji dauguma iš pradžių bando susitarti gražiuoju. Tėvai kalbina, rodo, šnekina, perneša į kitą vietą, bando linksminti, guosti, tartis, motyvuoti, argumentuoti ir t.t. Bet…kai niekas nesuveikia, kai suaugusysis tikrąją to žodžio prasme nebežino ką ir kaip daryti, tada pakyla balsas ir išsiveržia pyktis. Mums, suaugusiems, norisi būti situacijos / padėties šeimininkais, kontrolieriais, mes norime kiekvienu atveju žinoti ką ir kaip daryti, norime turėti galių tarsi burtų lazdele pamojus išsklaidyti visas negandas. Susitaikyti, kad štai yra situacija, mano vaikas nelaimingas, o aš neturiu jokio supratimo, ką daryti ir kaip jam padėti be proto sunku. Šiuo atveju tėvai dažniausiai tiesiog pakelia balsą ir liepia vaikui liautis jaustis taip, kaip jis jaučiasi: „Jei aš pasakiau, vadinasi turi klausyti, kas čia tėvas, tu ar aš!“

O dabar įsivaizduokite, kad jūsų neslegia jokie rūpesčiai, gyvenate harmoningą ir pilną vidinės ramybės gyvenimą, niekur neskubate ir nieko nestokojate, jūsų vaikystė buvo pilna meilės ir rūpesčio – ar tokioje perspektyvoje jus galėtų nesuvaldomai suerzinti netyčia vaiko išpiltas pienas ant naujos sofos ar niekaip miegoti nesutinkančio eiti vaiko atsikalbinėjimai? Tikrai ne, nes tada situaciją galėtumėte įvertinti iš vaiko perspektyvos – su tokiomis pat nebrandžiomis smegenimis, su tokiu pat mažu patirties bagažu, su tokia pat tam amžiui būdinga psichologine ir fiziologine raida. Ir tada tarsi žvakės šviesa aklinai tamsiame kambaryje Jums nušvistų žodis NORMALU.

Kaip jaučiasi Jūsų vaikas, kai ant jo šaukiama?

Įsivaizduokite, kad ant jūsų rėkia jūsų sutuoktinis, tik įsivaizduokite jį tris kartus didesnį už jus ir stovintį virš jūsų. Įsivaizduokite, kad jūs esate priklausoma (-as) nuo jo visomis prasmėmis – jis jums suteikia maisto, pastogę, rūpestį, saugumą – viską, ko reikia žmogui išgyventi. Įsivaizduokite, kad jis yra pirmasis ir svarbiausias jūsų meilės ir pasitikėjimo šaltinis, jūsų gyvenimo pažinimo kelrodis, be kurio jūs negalite judėti į priekį. Dabar tą siaubą, kurį jaučiate, kai ant jūsų rėkia tiek jums reiškiantis žmogus, padauginkite iš 1000. Tai maždaug atitinka tai, ką jaučia jūsų vaikas, kai ant jo pykstate ir tą pyktį išreiškiate pakeltu balsu – rėkiate ir šaukiate. Aprašyti to, ką jaučia vaikas, prieš kurį naudojamas fizinis smurtas, yra neįmanoma.

Yra tėvų, kurie nors ir nori susilaikyti nuo rėkimo bei balso kėlimo ant vaikų, tačiau yra įsitikinę, kad kitų būdų būti išgirstiems nėra ir mano, jog net ir nuolat rėkiant ant vaikų, jie vis tiek žino, kad tėvai juos myli. Deja, tai netiesa – rėkimas gąsdina vaikus, verčia bijoti ir užsidaryti – bandydami instinktyviai gintis nuo to, jie sąmoningai nustoja klausyti, ką sakote ir to mokytis. Maža to, kai rėkiate, vaikai palaipsniui išmoksta neklausyti, kol jūsų balsas nenurimsta, ir, aišku, mokosi rėkti atgal.

Ir, visgi, jei jums tikrai atrodo, kad vaikas nebijo jūsų rėkimo, tai gali būti ženklas, jog jis pakeltą toną girdi taip dažnai, kad jau susikūrė savotišką apsisaugojimo sistemą ne tik jūsų rėkimui, bet ir apskritai nuo jūsų. O kai vaikas nusiteikęs prieš jus, ateityje jis ne tik kad negirdės, ką jam sakote, bet vis labiau artimesnis jausis kitiems, „geriau jį suprantantiems“ (draugams paauglystėje, sektoms, grupuotėms ir pan.) Taigi, rėkdami ant vaiko dabar, jūs galutinai prarasite savo  įtaką tada, kada ji bus labiausiai reikalinga.  Apie tai, kaip elgtis, kad vėliau susikalbėtume su paaugliais, esame rašę „Ką darome šiandien, kad žinotume, kuo gyvena mūsų jau paauglys ar suaugęs vaikas.“.

Kada ant vaikų pykti galima?

Visada, kai tam yra priežastis – natūralu, kad galite supykti, vyresnėliui trečią kartą iš eilės trenkus su žaislu mažyliui, nors su juo ne kartą apie tai buvo kalbėta ramiai; nieko stebėtino, jei įsiplieks pyktis, kai su siaubingai skaudančia galva niekaip negalėsite nuraminti pernelyg įsisiautėjusių vaikų, yra daugybė situacijų korios natūralios ir logiškos jūsų pykčiui.

PyktisSvarbu yra tai, kad reikia vengti ne paties pykčio, o negebėjimo jo kontroliuoti, netinkamų jo išraiškų. Pyktis ir kitos emocijos mums yra tokia pati duotybė, kaip rankos ar kojos, tačiau jau mūsų valia yra pasirinkti, kaip į jį reaguoti, nesukeliant skaudžių pasekmių patiems brangiausiems – mūsų vaikams. Reikia prisiimti atsakomybę, visų pirma, suvaldyti savo emocijas, o vaikui beliks tik perimti šį elgesio modelį – taip ne tik psichologiškai netraumuosite vaiko, bet savo pavyzdžiu jį išmokysite vieno iš svarbiausių įgūdžių – valdyti savo emocijas.

Kaip susitvardyti ir neaprėkti?

Yra daugybė skirtingų būdų, padedančių laiku sustoti ir susitvardyti – ne taip sunku (o gal tiesiog esame įpratę) tą daryti darbe ar kitoje vietoje, kai pykčio objektas yra suaugęs žmogus. Tačiau kai pyktį iššaukia vaiko elgesys, savitvardos rezervas ištuštėja akimirksniu. Laimė yra labai paprastų ir lengvai įgyvendinamų būdų, padedančių suvaldyti pykčio emociją (neužslopinti ir apsimesti, kad nepykstate!) ir išgyventi ją neįskaudinus kitų. Žemiau pateikti būdai tinkami būtent susitvardymui tą akimirką, kai jau jaučiate, kad tuoj pratrūksite ir šauksite:

- Pagalbos šauksmas. Tai pagrindinis būdas, kuris kaip pirmoji pagalba mano smegenyse įsijungia iškart, kai tik mano vaikui kyla isterija, net jei man tos isterijos priežastis atrodo visiškai nereikšminga ar absurdiška, automatiškai įsijungia mano galvoje apsigyvenusi mantra: Mano vaikui sunku ir reikia pagalbos, jis negeba susitvarkyti su savo emocijomis ir taip prašo mano pagalbos.“. Tuomet iškart prisimenu, kad ir tarkim apendicito analogiją – jei mano vaiką staiga ištiktų apendicito priepuolis, juk nepulčiau ant jo dėl to šaukti ir rėkti, o kuo greičiau stengčiausi gabenti į ligoninę, t.y. padėti. Lygiai taip pat yra ir su emocijų „apendicitu“ – kai vaikui būtina pagalba, rėkti ir šaukti ant jo net nekyla minčių. Kai įsisąmoninau šią mintį, išvesti mane iš pusiausvyros, kad aprėkčiau savo vaiką, tapo labai sudėtinga.

- Emocijų inkarai. Kai esate geros nuotaikos ir jaučiatės puikiai, užfiksuokite atmintyje šią akimirką (pavyzdžiui, kaip mažylis glosto jums veidą ir sako, kad myli), ir kai jus apims pyktis, greitai prisiminkite ir dar kartą išgyvenkite to gerojo įvykio nuotaiką. Panašus būdas yra ir su besišypsančio ir laimingo Jūsų vaiko nuotrauka – pasikabinkite ar pasidėkite ją matomoje vietoje ir kai apims nevaldomas pyktis, pažiūrėkite į ją – pyktis kaip mat turėtų išgaruoti.

- Pasitraukimas iš „mūšio lauko“. Jeigu matote, kad jūsų pyktis toks didelis, kad neleis konstruktyviai išspręsti problemos čia ir dabar, ir tuoj pratrūksite, tiesiog taip ramiai kaip tik galite, pasakykite vaikui: „Aš dabar labai supykusi ir negaliu apie tai kalbėti, man reikia pertraukėlės nusiraminti“. Ir tuomet, jei jūsų vaikas pakankamai didelis kelias minutes pabūti kambaryje vienas be jūsų, nueikite į vonią, apsišlakstykite veidą šaltu vandeniu ir giliai pakvėpuokite. Jei jūsų vaikas per mažas arba niekad nesiskiria su jumis, tai padarykite šalia jo, jokiu būdu nepalikite jo verkiančio ir išsigandusio. Tuomet atsisėdusi netoli vaiko tiesiog mintyse ar garsiai sukalbėkite mantrą: „Tai ne tragedija, tai greitai praeis, aš neturiu laimėti, galiu arba įrodyti savo tiesą, arba parodyti, kaip stipriai myliu.“ Jūs pradėsite rimti, o vaikas matys aiškų pavyzdį, kaip galima valdyti net pačius stipriausius jausmus ir emocijas.

- Šypsena. Net jei apimtas įsiūčio šypsotis įstengsite tik pro sukąstus dantis ir dirbtinai, jūsų nervų ląstelėms tai bus ženklas rimti ir tai pradės vykti! Tas pats yra su tono ir žodžių pasirinkimu: tyrimai rodo, kuo ramiau mes kalbame, tuo ramiau mes jaučiamės ir tuo ramiau kiti mums atsako. Taigi, mūsų pačių galioje savo tonu ir žodžiais nuraminti arba dar labiau įaudrinti tiek save, tiek vaiką.

- Rėkimas užsičiaupus. Jei labai norisi „patriukšmauti“, tiesiog neatvėrę lūpų ir dantų suurgzkite – keistas, bet tikrai labai veiksmingas būdas! Kad ir kaip stengsitės, labai garsiai to nepadarysite, o garą tikrai nuleisite. Tikėtina tuo atkreipsite ir vaiko dėmesį, gal jis net nustos rėkti ir paklaus: „Ką čia darai?“.

- Rėkimas be žodžių. Jei vis tik labai norisi rėkti garsiai ir mažas vaikas nebus paliktas vienas, bėkite į savo automobilį ir uždaręs (-usi) duris ir langus rėkite, kol pyktis atlėgs. Bet rėkite be žodžių, pvz. aaaaaaa, oooooo, ūūūūūūū – žodžiai gali tik dar labiau pagilinti ir sustiprinti pyktį (jei svarbu, ką pagalvos kaimynai – tiesiog įjunkite muziką garsiau nei šauksite jūs). Tiesiog išsirėkite ir aprimę grįžkite. Su tuo susijusi ir psichologų rekomendacija nelieti pykčio ant kito žmogaus. Kai išliejate savo pykti ant kito žmogaus, pyktį sustiprinate ir padidinate. Nors dažname psichologų straipsnyje randamas patarimas nelaikyti pykčio savyje, o jį išreikšti, tačiau tai nieko bendro neturi su jo išreiškimu ant kito žmogaus. Tyrimai rodo, kad jeigu išreiškiame pyktį pačiame jo įkarštyje, mes supykstame dar labiau. O tada lengva įskaudinti, įžeisti ir kitaip pakenkti santykiams su kitu žmogumi.

- Šnabždėjimas. Jei visgi jaučiate, kad pratrūkstate prie vaiko, rėkite… pašnibždomis! Būtinai išbandykite šį būdą ir pamatysite, kad bartis ir pyktis pašnibždomis beveik neįmanoma – tiek vaiką, tiek jus kaip mat vietoje pykčio apims juokas! Taip situacijos, sukėlusios pyktį neišspręsite, bet laimėsite laiko nusiraminimui ir pasiruošimui konstruktyviam pokalbiui.

- Kvėpavimas. Senas geras, laiko patikrintas būdas – mintyse pripažinkite savo pyktį, pripažinkite jį sukėlusias priežastis ir giliai giliai kvėpuokite. Pyktis ims malšti, o jūs rimsite.

- Jausmų pripažinimas. Jei jums labai skauda galvą, susierzinote darbe, pykstate ant sutuoktinio ar dar dėl kitų priežasčių esate itin jautrus (-i), taip vaikui ir pasakykite: „Šiandien darbe buvo itin sunki diena, esu labai pavargusi, todėl labai prašau žaiskite tyliau“. Vaikai yra supratingi ir empatiški tėvams, todėl jie tikrai supras ir įvykdys prašymą.

- Atsiprašymas. Na, ir galiausiai, jei visgi nepavyko susivaldyti ir pratrūkote – pats pirmas ir mažiausias žingsnis, kurį privalote padaryti – tai atsiprašyti vaiko. Tai nesumenkins jūsų autoriteto, priešingai, parodys, kad klysti yra žmogiška, o netinkamai pasielgus atsiprašyti būtina.

Kai kurie iš šių būdų lengvai įvykdomi iš pirmo karto, kitiems reikia praktikos ir įdirbio, tačiau jų poveikis yra akivaizdus ir greitas. Mažiausiai, ką galima padaryti dėl savo vaikų tomis akimirkomis, kai balansuojame ant pratrūkimo ribos – išbandyti bent keletą iš jų.

Apie tėvišką kantrybę taip pat skaitykite „5 būdai treniruoti tėvišką kantrybę.“.

Kantrybės ir ramybės Jums! Tai tikrai pasiekiama :)

Straipsnio autorius Dovilė.

1 komentarasKomentuoti

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *