Pykčio priepuoliai ir kiti 1,5 – 5 m. amžiaus iššūkiai.

Apkabinti savo vaikus

Rašėme, apie tėvų pykčio priežastis ir kaip susitvardyti – „Kodėl pykstame ant vaikų ir kaip susitvardyti?“. Šį kartą kalbame apie, pykčio priepuolius, kuriuos išgyvena mūsų mažieji + įvardiname kaip jiems padėti išmokti susivaldyti. Tiksliau kalbame ne tik apie pyktį, bet ir apie kitas emocijas ir jų raiškos būdus, kurie pradeda ryškėti ir visu savo gražumu „sužydi“ literatūroje mėgstamu vadinti „trečiųjų metų krizės“ laikotarpiu (1.5-4-5 metų amžius).

Nors viso labo tai tėra vaiko asmenybės saviraiškos ir ribų tyrinėjimo amžius, kai dar visai neseniai kūdikiu buvęs mažylis ima save pagaliau suvokti kaip atskirą, sąmoningą ir nepriklausomą asmenybę, tėvams šis periodas dažnai būna vienas iš didžiausių vaiko auginimo iššūkių. Ir jei tėvai ne iš karto, ar dar blogiau, taip ir nesupranta, kad jų mažylis yra išties savarankiška ir jiems nepriklausanti asmenybė, su kuria net ir nubrėžiant būtinas ribas, reikia elgtis kaip su pilnateisiu žmogumi, mažylis tą įrodinėja ir savo tiesos pripažinimą bei valią bando išsikovoti tokiais instrumentais, kokiais tokiame amžiuje ir su tokia dar labai nebrandžia smegenų veikla gali – prieštarauja, verkia, mušasi, kanda ir kelia pykčio bei isterijos priepuolius.

Pagrindinė taisyklė, kuri gali padėti išlaikyti šaltą protą net sudėtingiausiose šio tarpsnio (bet puikiai tinka ir gerokai vyresniems vaikams) situacijose – elgtis su savo vaiku kaip su suaugusiu žmogumi, tačiau nesitikėti iš jo suaugusio žmogaus veiksmų ir elgesio ir todėl niekada to elgesio nepriimti asmeniškai! Tai, kaip vaikai elgiasi priešindamiesi nustatytoms riboms, yra tik jų vystymosi fazės padarinys – 1.5-5 metų amžiaus vaiko priekinės skilties (atsakingos už mąstymą, planavimą, sprendimų priėmimą, dėmesį) smegenų dalis, dar yra labai nebrandi ir tik pradedanti vystytis, todėl jų emocijos yra daug stipresnės už jų kūną. Kitaip tariant, tokio amžiaus mažylis net jeigu ir supranta, kad apimtas emocijų elgiasi netinkamai, dėl smegenų nebrandumo, jis negali sustabdyti savo veiksmo ir priimti teisingo sprendimo.

Jis žino, kad negalima mušti draugo, kai šis neduoda žaislo, kad negalima mėtyti maisto ant žemės, jei nenori jo valgyti, kad jums skaudu, kai supykęs jus vadina negražiais žodžiais, tačiau jo impulsai, valdomi smegenų, nusprendžia kitaip… Labai gražiai, metaforiškai apie šią mažųjų būseną yra pasakiusi amerikietė raidos psichologė Alison Gopnik: „Norėčiau vieną savaitę dar kartą pažvelgti į pasaulį trimečio akimis. Tai palengvintų mano darbą. Bet ilgesnį laiką vargiai ištverčiau tuos intensyvius jausmus. Įsivaizduokite, kad jūs pirmą kartą lankotės Paryžiuje, dargi kenčiate dėl nelaimingos meilės, be to, ką tik surūkėte pakelį cigarečių ir išgėrėte tris puodelius stiprios kavos – štai ką reiškia būti mažu vaiku. Tai galime matyti iš smegenų tyrimų. Mane tokia būsena gerokai išvargintų.“

Ribų nustatymas – kokios ir kaip?

Kai vaikas pradeda tyrinėti pasaulį, dėl jo paties ir kitų saugumo labai svarbu tinkamai nubrėžti ribas. Liberalus auklėjimas, kai vaikui leidžiama viskas ir jo augimas paliekamas visiškai savieigai, yra toks pat žalingas kaip ir visiška vaiko kontrolė, kai neleidžiama rinktis beveik nieko, todėl kaip ir visur, taip ir nustatant ribas, idealus variantas yra aukso viduriukas. Kitaip tariant, nereikia persistengti nustatant nereikalingas ribas, tačiau nereikia varžytis ir drąsiai nustatyti tas, kurios yra iš tiesų būtinos – negali būti kompromisų, kai ribos reikalingos dėl pačių vaikų gyvybės ir sveikatos saugumo, kitų vaikų ir asmenų saugumo bei gerovės, tačiau būtina gerai apgalvoti tas, kurios labiau patogios mums, tėvams, nei reikalingos patiems vaikams. Vaikas, kuriam nenubrėžiamos jokios ribos, yra nesaugus ne tik fiziškai, bet toks jaučiasi ir psichologiškai – jam sunku susidoroti su atsakomybe, kad už visus savo sprendimus, jis atsakingas tik pats ir kas gali nutikti, jei savo pasirinkimais nueis per toli. Pavyzdžiui:
– Negalima derėtis su vaiku dėl išėmimo iš automobilinės kėdutės, kai automobilis važiuoja, kad ir kaip vaikas prieštarautų joje sėdėti, nes tai reali grėsmė jo gyvybei.
– Negalima pro pirštus žiūrėti, kaip jūsų vaikas muša kitą vaiką, nedavusį jam savo žaislo.
– Labai abejotina riba yra neleisti vaikui raustis apatiniame jam lengvai pasiekiamame spintos stalčiuje ar taškytis vandeniu vonioje.

Atmintyje yra labai įstrigęs atsiminimas, kai mama, atsivedusi 2 metų mažylį į vaikų žaidimo aikštelę draudė jam bėgioti, lipti čiuožyklos laiptais, šokinėti nuo gana neaukštų šaligatvio plytelių – gal ir galima suprasti mamos norą apsaugoti nuo sužeidimų ir tam tikra prasme nuo nepatogumų sau pačiai, bet atsivesti vaiką į žaidimų aikštelę ir neleisti pačiam daryti beveik nieko, vaikui reiškia visišką jo savivertės ir gebėjimų sumenkinimą, jau nekalbant apie įgūdžių formavimosi stabdymą.

Pirma meilė – paskui ribos

Tinkamos ribos svarbu, bet kaip jos nubrėžiamos – dar svarbiau!

Būtina atsispirti pagundai būti baudėjais, viršesniais ir įsakančiais. Pirmiausia vaikas turi jausti besąlyginę meilę, o tik po to – ribas. Kai vaikas mylimas besąlygiškai, mums ir patiems nustatyti ribas, net kai itin joms priešinamasi, yra kur kas paprasčiau ir jaučiamės užtikrintesni. Net ir nustatydami būtiną ribą, turime tą daryti empatiškai, atsižvelgiant į vaiką, išsamiai, jei prireiks net ir dešimt kartų, paaiškinant, kodėl tai būtina,  ir svarbiausia, kad vaikas suprastų, kad net ir kažko neleidžiant, mes vis tiek esame jo pusėje, suprantame, kaip jis jaučiasi ir jį mylime. Būtent paskutinis aspektas yra pats svarbiausias, nes ribų nustatymas yra neatsiejamas nuo priešinimosi joms ašaromis, klyksmais ar net muštynėmis – tačiau kaip tik tada vaikas turi būti kaip niekada tikras, kad jis yra mylimas ir toks, ne tik kai šypsosi ir yra laimingas, bet ir kai yra piktas, liūdnas ir pats nesusivokia savo jausmuose. Kai vaikas jaučia tėvų palaikymą, meilę ir supratimą, sutikti su jų nustatomomis ribomis tampa paprasčiau, nebelieka dvejonių, kad tai tikrai būtina ir daroma dėl jo paties gerovės.

Kaip ribas nustatyti išliekant besąlygiškai mylintiems?

Jei jau atsitiko (o tikrai atsitiks šimtus kartų!), kad brėžiant vieną ar kitą ribą, susilaukėte tikro mažylių (ir didesnių vaikų) emocijų „uragano“, žemiau pateiksiu esminius principus, kaip jį išgyventi greičiau ir produktyviau, t.y. kad vaikas net ir labiausiai stresinėje situacijoje jaustų jūsų besąlyginę meilę, empatiją ir supratimą. O kaip rodo pavyzdžiai, šie principai yra bendražmogiški, todėl gali pasitarnauti bendraujant ir su suaugusiais.

- Kalbėkite vaiko akių lygyje. Tai reiškia, kad turite pasilenkti, pritūpti ar prigulti. Akių kontaktas išties daro stebuklus!
Ramus tonas. Kai šaukiate, ne tik mokote šaukti atgal, bet instinktyviai šaukiančiojo nenorima klausytis, blokuojama iš jo ateinanti informacija.
Neignoruoti vaiko isterijos. Labai gaila, bet vis dar galima rasti nemažai literatūros su pasiūlymais vaiko isterijos priepuolį tiesiog ignoruoti ar net palikti vieną nusiraminti. Tai vienas iš blogiausių dalykų, ką galime padaryti vaikui, kuriam reikia pagalbos susitvarkyti su už jį patį stipresniais impulsais ir emocijomis – jam ne tik pačiam siaubingai sunku, bet ir atrodo, kad ir patiems mylimiausiems jo žmonėms jis nėra svarbus ir pagalbos jis jau iš niekur nesulauks. Įsivaizduokite save jo vietoje – jums nutiko kažkoks labai siaubingas dalykas, jums be galo liūdna, baugu, kankina baimė ir nežinomybė, jūs verkiate, o jūsų sutuoktinis, užuot jus apkabinęs ir paklausęs, kas nutiko ir kuo galėtų padėti, pasako jums: „eik nusiramink į vonią ir kai jau nurimsi (būsi linksma), tada pasikalbėsime“. Jausmas, švelniai tariant, klaikus, nors jums jau toli gražu ne 3 ir net ne 10 metų. Taigi, isterijos įkarštyje nebandykite vaikui kažko išaiškinti ar klausti, tai beprasmiška, viskas, ką tą akimirką galite padaryti, tai apkabinti vaiką, paimti jį į glėbį (jei vaikas leidžiasi) arba tiesiog pastovėti šalia, jei vaikas nenori būti apkabintas – jau vien būdami šalia ir reaguodami, parodysite vaikui, kad jis saugus ir mylimas.
Vaiko jausmų pripažinimas. Aprimus audrai, galite pradėti kalbėtis su vaiku – visų pirma, pripažinkite vaiką ištikusią emociją, užjauskite jį ir, svarbiausia, parodykite, jog mylite jį vienodai stipriai net kai jis yra toks piktas/liūdnas/nelaimingas. Net jei ir neketinate pildyti jo noro (leisti peržengti ribą), būtinai kartu pasvajokite – nustebsite, kaip tai veikia vaikus! „Suprantu, kaip tau dabar liūdna, nes norėjai dar žiūrėti filmuką, bet jau laikas eiti miegoti. Būtų smagu, jei televizorius visai nekenktų akytėms ir nereiktų niekad miegoti, turbūt norėtum, kad žiūrėtumėm jį visą naktį ir dieną be sustojimo, ar ne?“. Suaugusį tikriausiai erzintų toks nerealus scenarijus įkarščio akimirką, tačiau šimtus kartų esu šį pasvajojimo būdą išbandžiusi su savo dukrele ir jis beveik visada stebuklingai veikia – ji pritaria ir dar prideda nuo savęs, ką darytų, jei būtų galima ir taip besvajojant nė nepajunta, kaip emocija yra išgyvenama ir nuslūgsta. Juk ir jums patiems kur kas smagiau būtų iš savo sutuoktinio į jūsų svajonę atitrūkti nuo namų sulaukti tokio atsakymo: „Taip, tikrai įsivaizduoju, kaip tau būtų smagu porą dienų vienai pasilepinti SPA malonumais, grįžtum visa pailsėjusi ir laiminga, kai tik vaikai bent truputėlį ūgtels, tikrai galėsi tą padaryti, aš už!“ negu štai tokio: „Ką dar prisisvaigsi? Kiek kartų dar reiks kartoti, kad aš vienas su dviem vaikais tikrai nesusitvarkysiu! Net nesvajok!“.
Leisti emociją – drauskite veiksmą. Niekada nedrauskite vaiko emocijos – ją jis privalo išgyventi, nes nuslopinta ir užgniaužta, ji vis tiek anksčiau ar vėliau prasiverš, tik jau triguba jėga, ar dar blogiau – ligos ar negalavimo forma. Neleiskite savo elgesiu ir žodžiais vaikui blogai jaustis dėl jo emocijų, nevertinkite jų („Nebūk surūgėlis, nepyk, neverk, neliūdėk, ko čia cypi, berniukai neverkia ir t.t.“ ) – visos emocijos yra būtinos, jas išgyventi ir pažinti būtina, viskas, ką galima drausti, yra netinkama emocijos išraiška (veiksmas). „Suprantu, kad labai supykai, jog išjungiau televizorių, tu taip mėgsti šiuos filmukus, tačiau mušti manęs neleisiu, man skauda. Tu moki kalbėti ir gali man pasakyti, kad pyksti (arba: „jei labai pikta, gali padaužyti pagalvę – ji minkštas daiktas ir jai neskauda)“. Labai daug kur galima rasti patarimą ir daugelis tėvų plačiai taiko dėmesio nukreipimo būdą, kaip vieną efektyviausių nuslopinti isteriją, tačiau būtent ką šis būdas ir daro – tai tik slopina emociją, o ne leidžia ją išgyventi bei išmokti, kaip jai ištikus elgtis. Be to, tai menkina ir vaiko savivertę – negi aš toks nesvarbus, kad į mano liūdesį niekas rimtai nežiūri? Kaip jaustumėtės jūs, jeigu skaudžiai užsigavus ar labai dėl kažko liūdint, jus imtų metyti į viršų ir kutenti, kad prasijuoktumėte? Todėl verčiau apsišarvuokite kantrybe ir neikite šiuo lengviausiu jums keliu – pamokos kurias įdiegsite išmokydami išgyventi emociją ir su ja susitvarkyti, tikrai to vertos.
Leisti verkti. „Šššššššš“ tėvams, auginantiems vaikus yra tarsi refleksas, vos išgirdus verkiant vaiką. Taip, vaiką mes gal ir nuraminame, tačiau į verkimą reiktų žiūrėti ne kaip į priežastį, kurią reikia slopinti, o kaip į tam tikrą savigydos būdą, juk verkimas – tai tinkama liūdesio, pykčio, įsiūčio išgyvenimo forma. Čia tas pats kaip ir su temperatūra sergant – juk ne pati temperatūra yra ligos priežastis, o tik simptomas, parodantis apie ligą ir kartu ją gydantis. Tačiau kaip ir su temperatūra – kai ji tampa labai aukšta, ją mažinti reikia, taip ir su verkimu. Tačiau dažniausiai tėvai net ir mažiausią verkimą iš karto bando nuslopinti, neretai dar ir pridėdami: „neverk, VISKAS GERAI“. Tėvai tarsi jaučia pareigą visada vaikams užtikrinti linksmą ir laimingą aplinką, tarsi vaikams nevalia jaustis blogai – bet juk mes gyvename ne fantazijų burbule, aplink pilna įvairiausių emocijų, ir visi turi teisę jas pažinti, jausti, išgyventi ir, jei norisi, jas išverkti. Pastebėkite, kaip greitai vaikas atsikrato emocijos (taip pat ir per dieną patirto streso, neigiamų įspūdžių), kai ją išverkia – vieną minutę jis verkia, kitą jau viską išgyvenęs bėga linksmas žaisti. Ir tai ne apsimestinumas – verkimas yra puiki terapinė priemonė.
Neginčyti emocijos. Pasakydami „Neverk, VISKAS gerai“, „Ko gi čia dabar bijai, NĖRA čia KO“ ginčijate tai, ką vaikas jaučia! Jeigu vaikas verkia, vadinasi, jam NĖRA GERAI, nes iš gerumo mes neverkiame, ar bent jau tikrai ne taip pat, kaip iš liūdesio, skausmo, pykčio ar baimės. Jums gal ir nieko tokio, kad nulūžo kibirėlio rankena benešant smėlį, o jūsų dvimečiui tai visai arti pasaulio pabaigos, todėl jam šiuo metu tikrai ne viskas gerai. Arba dar blogiau, kai vaikui liepiate nebijoti to, ko jis bijo – jeigu galėtume tiesiog pirštų spragtelėjimu arba paprasčiausiu pasakymu „nebijau“ atsikratyti baimių, visų suaugusiųjų gyvenimas taptų gerokai lengvesnis, tačiau negalime, o į vaikų baimes žiūrėti rimtai kažkodėl nesinori. Vaikai tokiu atveju, visų pirma, jaučiasi nesuprasti ir sumenkusios savivertės (jei čia viskas gerai, jei čia nėra ko bijoti, o man baisu, tai aš nenormalus, bailys, žioplys ir t.t.). Užuot bandę įtikinti vaiką, kad jis nejaučia to, ką jaučia, tiesiog pripažįstame ir parodome, jog suprantame: „Suprantu, kaip tau baisu eiti pas gydytoją skiepytis, net ir man, suaugusiai, tai nėra malonu, visi mes kartais bijome, bet juk supranti, kad tai būtina ir kad darome tai dėl tavo sveikatos. Tai truks tik akimirką, tu galėsi sėdėti man ant kelių ir laikyti mano ranką, aš būsiu šalia, kol tave paskiepys, o paskui keliausime ledų.“ Arba „Matau, kaip tau liūdna, kad sulūžo tavo mėgiamiausias kibirėlis, kaip manai, gal dar galime jį pataisyti? Galbūt galėtume jį suklijuoti, eime paieškoti klijų ir pabandysime“.
Negąsdinti vaiko. Turbūt visi jeigu ne patys patyrę, tai tikrai esate girdėję, kai viešose vietose, prekybos centruose, vyresnio amžiaus „tetos ir dėdės“ „padeda“ mamoms spręsti iškilusią isteriją, pasisiūlydami „tą blogą, mamos neklausantį vaiką pasiimti pas save“ arba patys tėvai pasisiūlo „atiduoti“ ar grasina paliksiantys jį čia vieną. Dažnai tai būna labai veiksminga – vaikas iš karto nurimsta ir bėga prie mamos. Tačiau šis nusiraminimas ne tik kad emocijos užslopinimas, bet dar ir vaiko saugumo pamatų susvyravimas. Vaikas besąlygiškai tiki, kad jūs tikrai jį ir atiduotumėte, ir paliktumėte, todėl vietoj vienos emocijos (pvz., pykčio, kad nenupirkote saldainių), jis dabar savyje slopina dvi – nerimą ir baimę dėl savo saugumo. Atsitikus tokiam atvejui, kaip galima ramiau atsisakykite tokios „pagalbos“, o vaikui pasakykite, kad tikrai jo niekam neatiduosite ir be jo niekur nevažiuosite, bet jeigu jis nesikels nuo žemės, dabar pat baigsite apsipirkinėjimą ir keliausite namo.
Leisti vaikui rinktis. Kai vaikui leidžiate rinktis, jis jaučiasi galintis spręsti, galintis reikšti savo valią, o tada ir priešintis nebelieka reikalo. Tik, aišku, vienas niuansas – rinktis turite leisti iš tokių alternatyvų, kai bet kuri iš jų jums bus priimtina. Kai vaikas visomis išgalėmis prieštarauja eiti miegoti ir verkia, leidžiate rinktis ne tai ar jis eis miegoti, ar ne, o tarkime kaip tai darys, su kokia pižama ir pan.: „Matau, kad dar nori žiūrėti filmukus, bet jau laikas miegoti, kad galėtum pailsėti. Tai kaip bėgsi į miegamąjį – pats ar man ant pečių/kokią pižamą šiandien vilksiesi – su dinozaurais ar mašinytėmis?“.
Išklausyti vaiką. Kartais mums atrodo, kad mes žinome, kodėl vaikas supyko, nuliūdo ir pan., bet iš tiesų, galime nustebti išklausius tikrąją priežastį. Pavyzdžiui, labai dažnai tokio amžiaus vaikai prekybos centre pribėga prie kokio nors jų dėmesį patraukusio žaislo ar daikto ir dar jam nieko nespėjus pasakyti, mes jau aiškiname, kad tikrai nepirksime. Taip iškart suerziname vaiką, nors iš tiesų, jis net ir nebūtų to prašęs, tiesiog norėjo apžiūrėti, o pradėjus jam verkti dėl susierzinimo, pasidarome išvadas, kad dėl to, jog nepirkome. Lygiai tas pats, kai nutraukiame vaiką vidury sakinio, manydami, kad žinome, ką jis nori pasakyti ar paprašyti – leiskime pabaigti iki galo, o jau tada, pagal situaciją surasime išeitį. Ne tik klausykime, bet ir girdėkime, ką vaikas sako – tada sprendimai išsirutulioja savaime.
Ribų laikymosi nuoseklumas. Vienas opiausių ir sudėtingiausių punktų, nes būna tikrai daugybė objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kada norisi leisti nubrėžtą ribą peržengti ir nedrausti (pvz., skauda galva ir neturite kantrybės atlaikyti atkaklaus zirzimo ir prašymo, turite svečių ir norite jiems skirti daugiau dėmesio, turite skubaus darbo namuose ir t.t.). Tačiau kiekvieną kartą, kai toks noras kils, tikrai pagalvokite, ar verta – kartą leidus peržengti ribą, ramybės neturėsite ilgai ir vaikas šio peržengimo ateityje reikalaus dažniau ir vis atkakliau (juk kartą pavyko, vadinasi, tik įtikinėjimo stiprumas lemia, gausiu, ar ne). Tas pats vyksta, jei nustatydami ribas patys abejojate dėl jų būtinumo – net jei tai sakote įtikimu balsu, vaikas intuityviai jaučia, kad dvejojate, todėl reikalaus iki pergalės. Jei esate tikri, kad ši riba būtina – nustatykite ją tvirtai, neginčijamai ir neleiskite jos sulaužyti „tik kartais“. Ir to turi laikytis abu sutuoktiniai – todėl jei mama nepritaria tėčio nustatytai ribai ir atvirkščiai, geriau aptarkite tai kartu prieš ją nustatant, o ne taikykite dvigubus standartus, kurie į vaiko gyvenimą įveda tik daug sumaišties ir nesaugumo.

Taigi, tėvai yra suaugę ir gali patys valdyti (ar bent to mokytis) savo jausmus ir emocijas, tuo tarpu vaikai, ypač 1.5-5 metų amžiaus, ne tik, kad nemoka, bet dar ne visai gali ir fiziologiškai. Todėl mažiausiai ką dėl jų galime padaryti – suprasti, užjausti, leisti jaustis besąlygiškai mylimiems ir tokioje būsenoje visiškai išgyventi savo pyktį bei kitas emocijas.

Linkėjimai,
Dovilė

2 KomentaraiKomentuoti

  • Kodėl beveik viskas nukopijuota iš knygos Auklėjimas be dramų. (Daniel J. Siegel, Tina Payne Bryson), bet autorystę sau kažkokia Dovilė prisiskiria?

    • Sveiki, pozityvios ir prieraišios tėvystės principai aprašomi daugybėje knygų. Konkrečiai šiame Dovilės rašytame straipsnyje taip pat kartojasi kelios Vilmos jau anksčiau aprašytos idėjos ir patarimai. Bet mes abi nesame konkrečiai šios Jūsų minimos knygos skaitę. Esu taip pat girdėjusi, kad šiame tinklaraštyje dėstomi principai panašūs į aprašomus knygoje „Kaip kalbėti, kad vaikai klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“. Šis faktas mane sudomino, nusipirkau knygą, o ji taip ir guli vis dar neperskaityta.
      Vaikų auklėjimo tema yra daugybė panašias tiesas pasakojančių autorių, džiugu, kad žmonės skaito, domisi ir bando patarimus taikyti realybėje. :)

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai matomas. Privalomi laukai *