Situacija kai tėvai kalba, o vaikams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina puikiai pažįstama kiekvienam.
Standartiškai ji prasideda nuo to, kad tėvai pasako – vaikas (ne)išgirsta. Vėliau tėvai pakartoja – vaikas vis dar (ne)išgirsta. Tada dar kelis kartus tėvai pakartoja – vaikas (ne)išgirsta. Arba išgirsta, padaro, bet kitą kartą vėl tarsi iš mėnulio iškritęs nežino ką, kada ir kaip daryti.
Tada…tada pakyla balsas ir susiformuoja ilgas pamokslas apie tėvų vaikų santykius, pagarbą, atsakomybę, tėvų rūpestį ir nuovargį, vaiko išlepimą, nesusigaudymą ir nedėkingumą… Ilgas ir siaubingas pamokslas būna. Tik, deja, jis nepadeda vaikui išgirsti + įsisąmoninti to, ką norime, kad jis išgirstų, suprastų ir prisimintų.