Sveikame kūne – sveika siela.
Romėnų poetas Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis)
Vaiko fizinis ugdymas vis dažniau lieka kažkelintame n-tame plane po emocinio, intelektinio, meninio, muzikinio ir visų kitų ugdymų. Deja 🙁 Visai be reikalo. Mums labai patinka senas dar iš antikos laikų atkeliavęs posakis „Sveikame kūne – sveika siela”. Vadinasi pirmiausia sveikas ir tvirtas kūnas, o jau po to visi kiti ugdymai. Žodžiu derėtų viską daryti atvirkščiai nei darome 🙂
Judesių lavinimas neatsiejamas nuo vaiko protinio ugdymo. Fizinė veikla turėtų būti praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti.
Asmeniškai aš mėgstu sakyti ir gana dažnai sakau, kad „neskaitęs ir nerašęs vaikas neliks, vis tiek gyvenimas tikrai privers tai išmokti, o sportuoti, jei neįpras kol mažas, didelė tikimybė – nepradės nei paaugęs, nei suaugęs“.
Ar kada susimąstėte per kiek laiko nusilptume jeigu visai nesportuotume?
„Priversto patale gulėti žmogaus (kad ir sergančio gripu ar plaučių uždegimu) raumenys per 2-3 savaites praranda apie 30 % galios, – sako profesorius A. Juocevičius, Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro direktorius. Juk net gripu susirgę po kelių dienų jaučiamės silpnesni. O jeigu esame sveiki, bet nesportuojame ir dirbame tik protinį darbą, per pusę metų raumenys praranda jėgą ir labai stipriai sumažėja organizmo rezervai. Gamta sukūrė žmogų tobulą ir leido jam gyventi 120 metų, tačiau mūsų gyvenimo trukmę lemia daug veiksnių. Genetinio kodo pakeisti negalime, galime keisti tik gyvenimo būdą. Aktyvūs ir motyvuoti žmonės daug ilgiau, sveikiau ir prasmingiau gyvena.“
Fizinis aktyvumas – prigimtinis organizmo poreikis!
Fizinis aktyvumas – tai veiksnys, kuris formuoja žmogaus organizmą ir jo funkcijas. Jis ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas ir gyvybingumą. Žmogui fizinis aktyvumas reikalingas lygiai tiek pat, kiek maistas ir oras. Tai ypač svarbu ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie intensyviai auga ir tobulėja. Jiems būdingas didelis judėjimo poreikis, kuris yra prigimtinis, o ne suvokiamas sąmoningai. Laikoma, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys, skatinantis organizmo vystymąsi.
Judant gerėja žmogaus motorika ir fiziniai gebėjimai. Ne visų vaikų motorika vystosi vienodu tempu. Skirtumus gali lemti daugybė įgimtų bruožų, tarp jų ir vadinamieji judėjimo gabumai, bet kartu nemažai įtakos turi ir aplinkos veiksniai – ypač gyvenimo būdas. Vaiko psichinis vystymasis dažniausiai sinchronizuojasi su jo judesių vystymusi (ir vėl ne atvirkščiai, o pirma fizinis, paskui psichinis).
Ikimokyklinio amžiaus vaiko širdis yra palyginti maža ir silpna, o organizmo jaučiamas deguonies bei maistinių medžiagų poreikis, kurias perneša kraujas – didelis, todėl vaiko širdis turi dirbti intensyviau nei suaugusiojo. Lyginant su pastaruoju, vaiko kraujospūdis yra mažesnis, o pulsas – dažnesnis. Kuo vaikas yra jaunesnis, tuo trumpesnis turi būti intensyvus fizinis aktyvumas, o pertraukos – dažnesnės.
Plaučiai vystosi kartu su krūtinės ląsta, kuri vaikui augant keičia formą. Iš pradžių krūtinės ląsta būna statinės pavidalo, vėliau, susiplodama ir išsitempdama, įgauna nupjauto kūgio formą. Vaiko plaučių tūris yra nedidelis, tai kompensuojama dažnesniu kvėpavimu. Taigi, judėjimas aktyvina kvėpavimo sistemą, nes plaučiams tenka atlikti didesnį darbą. Dėl to padidėja gyvybinis plaučių tūris ir įsisavinamo deguonies kiekis – daugiau jo patenka į besivystančius organus.
Fiziniai pratimai tiesiogiai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą ir turi netiesioginės įtakos kepenų bei inkstų funkcionavimui.
Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia geresnę judesių koordinaciją.
Rūpindamiesi savo vaikų sveikata, tėvai turi sudaryti jiems deramas motorinio vystymosi sąlygas. Ribojant vaikų fizinį aktyvumą vėlinamas motorinis, fizinis ir psichinis vaiko vystymasis. Taip pat nukenčia vaiko socializacijos procesas.
Profesionalūs sportininkai tvirtina, kad sportas formavo ne tik vieną ar kitą charakterio bruožą, bet ir apskritai juos kaip asmenybes. Pareigingumas, valia, stiprybė – visa tai yra žmogiškos vertybės, kurios ne tik sporte, bet ir gyvenime yra svarbios.
Svarbu pratinti vaikus prie sporto jau nuo mažens, rodyti pavyzdį, sportuoti kartu su vaiku. Juk esama daug aktyvaus poilsio formų, kiekvienas gali pasirinkti sau ir savo vaikams priimtiniausią. Tėvams derėtų paaiškinti vaikui, kad sportas – gera ir naudinga laisvalaikio leidimo priemonė.
Žinoma, mokyklose vyksta kūno kultūros pamokos. Tačiau nei vaikams, nei tėvams nereikėtų galvoti, kad to užtenka. Net ir nesiekiantiems tapti profesionalais, sportas turi būti dalis gyvenimo. Juk tai – naudinga pačiam sau.
Nėra geresnio laiko išsijudinti iš žiemos sąstingio kaip pavasaris. Prasibudinam iš žiemos miego, pasirąžom ir pasportuojam!
Ką ir kaip sportuoją Jūsų vaikas? Komentaruose laukiame pasakojimų (apie pritūpimus namuose ir gaudynes aplink supynes taip pat 🙂
